Atsakymas be skambaus pavadinimo…

Tinklapyje „Vilkmerge.lt“ publikuotas p. Vytauto Vyčo straipsnis „Mūšyje tratina mokesčių mokėtojų pinigus“. Savo nuomonę norėtų išsakyti Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas ir šiek tiek kitokią…

Skaitydamas p. V. Vyčo tekstą tikrai nesuprantu, kuo jo autorius rėmėsi teigdamas, kad „nei rusams, nei prancūzams šis mūšis neturi jokios istorinės reikšmės“. Manau, kad p. V. Vyčas, kaip kultūros almanacho „Eskizai“ kolegijos narys, tikrai skaitė šio almanacho 10-ame numeryje publikuotą istoriko A. Pociūno straipsnį apie šias kautynes, kuriame rašoma, kad šio mūšio išdavoje „maršalui N. Udino nepasisekė įvykdyti imperatoriaus įsakymo apsupti ir sunaikinti rusų I-ąjį pėstininkų korpusą“. Šiame korpuse tuo metu buvo apie 17 tūkstančių karių, visoje Rusijos kariuomenėje virš 200 tūkstančių, tad korpuso praradimas būtų tikrai nemenkai įtakojęs Rusijos karinį pajėgumą. Todėl neperdedant galima teigti, kad šio prancūzų ir rusų kariuomenių susidūrimo, vykusio ties Deltuva, rezultatai turėjo didelę, gal net ir strateginę reikšmę. Nesu susipažinęs su prancūzų istorikų darbais, tačiau rusų karo istorikai tikrai žino apie šį mūšį, jų tekstuose jis vadinamas „Mūšiu ties Vilkmerge“ (Битва под Вилкомиром), išnagrinėtas mūšio vyksmas, dalyvavusios pajėgos ir pan. Beje, ten šios kautynės įvardijamos kaip PIRMASIS 1812 metų prancūzų-rusų karo mūšis. О žvelgiant iš to meto karybos kanonų pozicijų, visiškai teigtina, kad Deltuvoje ir apylinkėse vyko ir VIENINTELIS šio karo mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Todėl p. V.Vyčas, rašydamas, kad „tokių [mūšių] Lietuvoje buvo ne dešimtys ir ne šimtai“ yra visiškai teisus, nors, žinia, jis norėjo pasisakyti visai atvirkščiai. Dar vieną straipsnio autoriaus teiginį – „Koks ten mūšis, jei jis tuo metu trūko 16 valandų?“, pakomentuosiu tik tiek, kad garsioji Borodino batalija tęsėsi „tik“ 12 valandų. Apibendrinant, vis tik sunku būtų sutikti su p. V. Vyčo teiginiu apie Vilkmergės (Deltuvos) mūšį, kaip apie nereikšmingą „trumpalaikį epizodą“, o daug tvirčiau galima žvelgti į jį kaip į savaip unikalų ir išskirtinį mūsų krašto (ir siaurąja, ir plačiąja prasmėmis) istorijos faktą.

Antra, kalbat jau apie Vilkmergės (Deltuvos) mūšio inscenizaciją, nesuprantu, kodėl straipsnio autorius žvelgia į šį renginį kaip į „okupantų ir kolonizatorių pergalių šlovinimą“. Tikrai neteko nei girdėti, nei skaityti kokių nors liaupsių kokiai nors iš mūšyje dalyvavusių pusių. Tiesą sakant, tai nelabai ir įmanoma, nes šio mūšio rezultatas dvejopas – iš vienos pusės mūšį laimėjo prancūzai, iš kitos – jie nepasiekė užsibrėžtų aukščiau minėtų strateginių tikslų, tad pergalės svarstyklės „palinko“ lyg ir rusų pusėn… Bet čia tarp kitko, o šiaip tai šitame ir kituose panašiuose renginiuose visada stengiamasi korektiškai apeiti kokios nors šalies pergales ar pralaimėjimus, o pagrindinis ir dažnai vienintelis akcentas, kalbant apie „šlovinimą“, tenka VISŲ žuvusių kareivių pagerbimui. Apskritai karo įvykių inscenizacijų tikslas yra pakankamai toli nuo kokių nors politinių apibendrinimų. Šie renginiai savo esme yra skirti istorijos populiarinimui, patraukliam jos pristatymui, gyvam supažindinimui su atitinkamo laikotarpio ginkluote, ekipiruote, kareivių buitimi, mūšių vyksmu, taigi – betarpiškam edukaciniam procesui… Neabejotinai šiuose renginiuose yra ir daug teatro elementų, jie yra spalvingi, triukšmingi ir kitaip atraktyvūs, tad tenkina labai įvairius juos stebinčių žiūrovų pomėgius. Jei kalbėti tik apie renginį vykstanti Deltuvoje, tai specialistai, nagrinėję Ukmergės rajono turizmo išteklius, pabrėžė, kad Deltuvos mūšio inscenizacija yra pats perspektyviausias kultūrinio turizmo renginys rajone, tad skatintinas ir vystytinas, o faktas, kad tarp kelių tūkstančių jo žiūrovų jau senokai deltuviškiai ir ukmergiškiai nebėra dauguma, šią išvadą tik patvirtina.

Nenoriu polemizuoti su nemažą V. Vyčo rašinio dalį užimančiomis jo geopolitinėmis įžvalgomis ir išvadomis – tai gerbtina autoriaus pasaulėžiūrinė pozicija, nors vieną citatą vėliau ir išdrįsiu pakomentuoti.

Straipsnelio pabaigoje autorius vėl grįžta prie Deltuvos mūšio su klausimu „kodėl neinscenizavus Pabaisko?“. Visiškai nesiginčydamas, vis tik norėčiau pareikšti keletą pastebėjimų. Pirmiausia, drįstu priminti, kad Šventosios (Pabaisko) mūšis (taip jį rekomenduoja vadinti istorikas R. Batura) buvo gana „specifinis“ – jame dalis LDK karių, vadovaujamų Švitrigailos, kovėsi su kitais LDK kariais, vadovaujamais Žygimanto Kęstutaičio. Pirmajai pusei talkino Livonijos ordino kariauna, antrajai – lenkų ir čekų kariai, tačiau tai nekeičia Šventosios (Pabaisko) mūšio, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės VIDAUS KARO MŪŠIO esmės. Kažin ar labai jau šis istorijos įvykis didina, kaip rašo p. V. Vyčas, „pagoniškosios“ – prigimtinės Lietuvos didvyrių“ šlovę. Tai, kad mūšyje buvo sutriuškintos Livonijos ordino pajėgos (ką ypatingai akcentavo sovietiniai istorikai) iš esmės buvo „antrinis“ mūšio rezultatas, svarbiausia, kad šiame mūšyje pralaimėjus stačiatikybės apologetui Švitrigailai, LDK liko Vakarų, krikščionybės įtakoje. Todėl skaitant p. V.Vyčo sakinį, jog „priėmus krikščionybę Lietuva žlugo ne tik kaip karalystė, bet ir kaip valstybė“, truputį keistai išrodo jo siūlymas dėl Pabaisko mūšio minėjimo (garsinimo) – juk vadovaujantis šia logika, šis mūšis tik įtvirtino Lietuvos žlugimo procesą… Nebent iš tikro pradėti žvelgti į istoriją ramiau ir su nuostata, kad pačių įvairiausių savo krašto istorijos įvykių pažinimas jau savaime yra didelė vertybė. 

Vėl grįžtant į mūsų dienas, norėčiau priminti p. V. Vyčui, kad „Pabaisko inscenizavimas“ jau lyg ir prasidėjęs – 2005 metais, minint Šventosios (Pabaisko) mūšio „apvalią datą“ ir miestelio jubiliejų, į Pabaiską buvo atvykęs būrelis „riterių“ – karo istorijos klubų narių, žiūrovai išvydo jų grupines ir individualias kovas, šarvus ir kalavijus… Tikėtina, kad ir šiais metais kas nors panašaus įvyks, nes analogiški renginiai kol kas planuojami kas penkeri metai. O p. V. Vyčo pastebėjimą, kad „Pabaisko mūšis kadaise sėkmingai buvo inscenizuotas Ukmergės Piliakalnio papėdėje, kultūros centro dramos studijos režisieriaus, kultūros almanacho „Eskizai“ redaktoriaus Vytauto Česnaičio“, galima būtų laikyti oficialiu pasiūlymu p. V. Česnaičiui atgaivinti šį projektą, nes nei režisierius, nei jo dramos studija niekur nedingo, o studijos veiklos užmojus ir planus nusistato pats vadovas ir jo kolektyvas. Būtų tikrai gražus Pabaisko mūšio paminėjimų papildymas, juolab, kad, kaip rašo p. V.Vyčas, „šį mūšį [spektaklį pagal S. Keblo pjesę „Mūšis ties Vilkmerge“] stebėjo tūkstančiai ukmergiečių ir svečių“. Žiūrėk, šalia renginio Deltuvoje turėsim ir dar vieną, net keletą tūkstančių žiūrovų sutraukiantį…

O ką daryti su Žalgiriu, Šiauliais, Pilėnais, Širvintomis, Giedraičiais ar Radviliškiu, gal palikime spręsti tų kraštų žmonėms – manau, nekvailesni jie už mus gerbiamas pone Vytautai…