Artėjant kasmetinei miesto šventei, susijusiai su svarbiu Ukmergei įvykiu ̶ Magdeburgo teisių suteikimo miestui metinių paminėjimu, norėtųsi gerbiamiems skaitytojams priminti ir kai kurias kitas miesto istorijai svarbias datas.
Pirmoji svarbi data yra 1333 m. ̶ Ukmergės miesto įkūrimo, o tiksliau pirmojo miesto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data. Anksčiau įprasta klaidinga, be to ir netiksli data „apie 1225 m.“ nieko bendro su tikra miesto istorija neturi. Ji atsirado dėl legendinėje „Lietuvos metraščių sąvokų“ dalyje paminėto legendinio miesto įkūrėjo Dausprungo, atsikrausčiusio į Lietuvą kartu su kitais nuo įsiveržusių į Italiją barbarų pabėgusiais romėnais, sutapatinimo su tikru istoriniu asmeniu, karaliaus Mindaugo vyresniuoju broliu Dausprungu (apie kurį jokių duomenų nėra, išskyrus vienintelį paminėjimą 1219 m. dokumente). Sutapatinus tuos du skirtingus asmenis ir atsirado ta melaginga data „apie 1225 m.“. Dabar miestų įkūrimų datos yra nustatomos ne remiantis legendomis, bet pirmaisiais miesto vardo paminėjimais istoriniuose dokumentuose. Ukmergės (Vilkmergės) miestas pirmą kartą paminėtas Livonijos (buvusio kalavijuočių) ordino kronikininko Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“. Ten rašoma, kad 1333 m. Livonijos ordino „magistras buvo prie Vilkenbergen“. Taip metraštininkas vokietis iškraipė senąjį miesto Vilkmergės vardą. Nors 1333 m. kaip tikroji miesto įkūrimo data oficialiuose dokumentuose nurodoma jau daugiau kaip trys dešimtmečiai, bet kartais paminima senoji data „apie 1225 m.“. Visai neseniai vienas iš „Gimtosios žemės“ skaitytojų ant naujų miesto riboženklių pasigedo miesto įkūrimo datos 1225 m. Reikėtų pagaliau tą legendinę datą pamiršti.
1333 m., 1364 m., 1365 m., 1377 m., 1378 m. ir 1391 m. ̶ Ukmergės pilies (stovėjusios ant piliakalnio) kryžiuočių ir Livonijos ordinų puolimo datos. Ukmergės piliakalnis yra vienas stačiausių (nors ir ne didžiausių) Lietuvoje, todėl ši pilis buvo užimta ir kryžiuočių sudeginta vienintelį kartą 1391 m., kai patys lietuviai nuginklavo pilyje stovėjusią lenkų įgulą ir įsileido kryžiuočius kaip Vytauto sąjungininkus kovoje su Jogaila.
XV a. pr. Pilies kalne (dabartinio miesto parko teritorijoje) pastatyta mūrinė pilis, kurią susprogdino besitraukiantis iš miesto rusų garnizonas T. Kosciuškos sukilimo metu 1794 m. Galbūt, neseniai parke rasti XVII–XVIII a. miesto įtvirtinimų (bokšto) likučiai, buvo tos pilies dalis.
1387 m. įkurta Ukmergės katalikų parapija – viena iš septynių parapijų, įsteigtų pirmaisiais Lietuvos apkrikštijimo metais Vilniaus vyskupijoje. Netrukus Ukmergėje pastatyta medinė, viena pirmųjų Lietuvoje katalikų bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga.
XV a. 4 deš. Ukmergės miestui pirmą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis už miesto paramą kovoje su Švitrigaila. Ilgainiui miestas tas teises prarado. XVI a. I p. miestui antrą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė karalius Žygimantas Senasis. To meto dokumentų neišliko, tačiau XVII–XVIII a. Ukmergės miestas savivaldą buvo praradęs, miesto žemės priskirtos prie Ukmergės seniūnijos (karaliaus dvaro).
1564–1566 m., po administracinės reformos, pagal naują administracinį paskirstymą, Ukmergė tapo apskrities centru (dabartinės etnografinės Lietuvos teritorijoje buvo 5 apskritys ir žemaičių seniūnija), apėmusiu nemažą Rytų Aukštaitijos dalį – net 35 valsčius. Po įkūrimo Ukmergės apskritis buvo viena iš didžiausių turėjusi virš 8000 km2. Ilgainiui, atsirandant vis naujoms apskritims, mažėjo ir panaikinimo metu turėjo apie 3000 km2. Ukmergės apskritis, kartu su kitomis apskritimis, panaikinta 1950 m. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., vėl kuriant apskritis, Ukmergės apskritis nebuvo atstatyta.
1576 m. įvyko pirmasis Ukmergės apskrities bajorų seimelis. Tuo metu seimeliai buvo pagrindinė bajorų susirinkimų vieta, kur svarstydavo įvairius svarbius apskrities klausimus, rinkdavo apskrities pareigūnus, atstovus į valstybės seimą. Posėdžiai seimeliuose vykdavo kartą per du metus.
1595 m. Ukmergė pirmą kartą pažymėta LDK žemėlapyje (sudarytojas Gerardas Merkatorius).
1674 m. Ukmergės bažnyčios inventoriuje (bažnyčios nuosavybės, pastatų, sklypų sąraše) pirmą kartą paminėtas mieste gyvenęs žydas. Žydų skaičius vis augo. Maždaug nuo XVIII a. vid. iki I pasaulinio karo žydai sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį.
XVII a. vid.–XVIII a. pr. Ukmergė ir jos apylinkės smarkiai nukentėjo: miestą nusiaubė net keletas didžiulių gaisrų, kovos su Rusijos ir Švedijos kariuomenėmis, didžioji dalis gyventojų mirė per badmetį ir maro epidemiją. 1738 m. iš 95 sodybų, kuriose prieš marą gyveno daugiau nei 600 gyventojų, apgyvendintų liko tik šešiolika. Tai sustabdė miesto plėtrą. Ukmergė vadinama nebe miestu, o miesteliu.
1745 m. Ukmergėje įsikūrė pijorų vienuoliai, kurie pastatė vienuolyną, antrą medinę Švč. Trejybės bažnyčią ir įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą. Tuo metu šią mokyklą baigę moksleiviai galėjo stoti į Vilniaus universitetą. Labai aukšto lygio mokykla veikė iki 1836 m., kol buvo rusų valdžios uždaryta.
1792 m. gegužės 22 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos Valstybės) valdovas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Ukmergės miestui grąžino savivaldos Magdeburgo teises, patvirtino herbą ir vėliavą. Miestiečiai tapo visai nepriklausomi nuo dvaro, tapo pilnateisiais savo namų ir sklypų savininkais, juos teisti galėjo tik pačių miestiečių išrinktas teismas, leista miestiečiams rinkti savivaldos pareigūnus, pasistatyti rotušę ir t.t. Miestui suteiktas herbas „pačių miestiečių pasirinktas“ (t.y. herbą sukūrė patys miestiečiai, o ne karaliaus dvaro pareigūnai). Jis (šiek tiek pakeistas) yra naudojamas ir dabar. Teisėmis miestiečiai naudojosi neilgai. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestas vėl neteko savivaldos ir tapo pavaldus dvarui.
1820 m. baigta statyti ir spalio 3 d. (15 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) pašventinta mūrinė Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (stovi iki šiol). Tai jau penktoji šioje vietoje pastatyta bažnyčia (pirmos keturios – buvo medinės).
1830–1831 m. sukilime prieš caro valdžią aktyviai dalyvavo Ukmergės miesto ir apskrities gyventojai. Pagrindinis sukilimo tikslas – Lietuvos–Lenkijos valstybės atstatymas. Sukilimo vadovai ir dauguma dalyvių buvo bajorai. Ukmergė apie tris mėnesius buvo sukilėlių valdžioje, o sukilimo metu tris kartus ėjo iš rankų į rankas. Miestą užėmę rusų kariškiai greitai pasitraukdavo, nes bijojo miesto apylinkėse besitelkiančių sukilėlių.
1836 m. baigtas statyti per Ukmergės miesto centrą (dabartines Vytauto g. ir Kauno g.) ėjęs, tiems laikams labai modernus, St. Peterburgo–Varšuvos plentas. Prie plento pastatyta arklių pašto stotis (dabar „Vilkmergės klinika“, Kauno g. 80) buvo viena puošniausių ir didžiausių Kauno gubernijos pirmosios klasės stočių.
1837 m. Ukmergės miestas, po daugybės miestiečių prašymų įvairioms Rusijos valdžios institucijoms, buvo išlaisvintas nuo priklausomybės dvarui, miestiečiai vėl tapo savo namų ir sklypų savininkais.
1840 m., po ilgų prašymų, Ukmergės apskrities bajorams pavyko gauti rusų valdžios leidimą įsteigti mieste bajorų mokyklą (nepilna vidurinė, be baigiamosios klasės ir lotynų kalbos dėstymo), joje mokėsi ir turtingų miestiečių bei valstiečių vaikai. Uždaryta 1864 m. dėl aktyvaus moksleivių dalyvavimo 1863 m. sukilime. Šis pastatas niekada nebuvo praradęs pedagoginės paskirties (šiuo metu čia įsikūrusi Ukmergės „Ryto“ specialioji mokykla, Vytauto g. 20)
1862 m. Ukmergės sentikiai nusipirko pastatą, kuriame įsirengė slaptą Švč. Panelės Užtarėjos cerkvę. Vėliau buvo oficialiai įteisinta ir veikia iki šiol (Paupio g.).
1869 m. baigta statyti mūrinė Šv. Trejybės cerkvė (dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia, Kauno g. 1) apdegusios ir nugriautos pijorų bažnyčios vietoje. Už surinktas aukas buvo sutvarkyta stačiatikių kapinių teritorija, pastatyta medinė Šv. Prisikėlimo stačiatikių cerkvė (veikianti iki šiol) bei mūrinė tvora.
1873 m. paminėta pirmoji Ukmergės fotoateljė priklausė žydui Joseliui Goldui.
1877 m. birželio 29 d. (liepos 11 d. naujojo kalendoriaus stiliumi; Rusijoje vartotas Julijaus kalendorius nuo Europoje 1582 m. priimto Grigaliaus kalendoriaus XIX a. skyrėsi 12 dienų, XX a. – 13 dienų.), dėl nesutvarkyto dūmtraukio kepykloje prie piliakalnio, kilo milžiniškas gaisras sunaikinęs didžiąją dalį miesto. Sudegė daugiau nei 500 namų, žuvo 7 žmonės. Miestas patyrė daugiau nei milijono rublių nuostolį.
1879 m. įvyko pirmieji Ukmergės Miesto Dūmos (savivaldybės) rinkimai pagal naują pažangesnį rinkimų įstatymą. Miesto Galva (savivaldybės vadovu) išrinktas Vaitkuškio dvaro savininkas grafas S. K. Kosakovskis. Jam vadovaujant Dūmai, 1882–1883 m. pastatytas mūrinis dabartinės miesto savivaldybės pastatas (pirmieji du aukštai, trečiasis pristatytas XX a. 8 deš.) bei buvęs gaisrinės (dabartinis apžvalgos) bokštas miesto parke.
1899–1902 m. vyko, taip vadinama, „Ukmergės byla“ dėl uždraustos lietuviškos spaudos platinimo. Jauni Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikarai lietuviai K. Šleivys ir V. Opulskis, patys bei padedami Ukmergės miesto mokyklos moksleivių, aktyviai platino lietuvišką spaudą miesto bei aplinkinių kaimų gyventojams. 1902 m. pr. nuosprendis paskelbtas 13 asmenų. Daugeliui skirtos palyginti nedidelės bausmės: nuo savaitės iki dviejų mėnesių daboklės. Abu kunigai vikarai dvejiems metams ištremti iš Lietuvos. Bylos aplinkybes lietuviškame atsišaukime aprašęs ir jį mieste išklijavęs atsišaukimo autorius buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Du aktyviausi spaudos platintojai moksleiviai pašalinti iš miesto mokyklos be teisės mokytis kitur. „Ukmergės byla“ buvo viena paskutiniųjų prieš lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą bei nemažai prie to panaikinimo prisidėjo.
1904 m. birželio 3 d. (16 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) didelio gaisro metu sudegė miesto centro dalis tarp dabartinių Gedimino ir Bažnyčios gatvių. Žuvo du gaisrą gesinti padėję Kauno ugniagesiai.
1906 m. lapkričio 19 d. (gruodžio 2 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) Ukmergės mieste įvyko pirmasis „Lietuviškas vakaras“ (po 1904 m. lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo „Lietuviški vakarai“ galėjo vykti oficialiai.), kurio metu pirmą kartą viešai sugiedota „Tautiška giesmė“. Žiūrovų prašymu giesmė pakartota bent 4 kartus. Nuo tol tokie vakarai vykdavo reguliariai.
1907 m. atidaryta Ukmergės rusiška vyrų gimnazija. Pradžioje buvo miesto centre, vėliau persikėlė į Deltuvos g. (dabar Deltuvos g. 19).
1911 m. pavasarį atidarytas pirmasis Ukmergėje lietuviškas „Survilos knygynas, „Birutos“ pavadinimą turįs“. Metų pabaigoje, spalio mėn., ėmė veikti pirmasis mieste kinoteatras „lietuvis p. Estko iš Vilniaus atidarė čią pirmąjį ir vienintelį elektro–teatrą (kinematografą)“.
1915 m. rugpjūčio 11 d. (24 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) Ukmergės miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Tai reiškė Rusijos Imperijos valdymo periodo pabaigą.
1916 m. rusų karo belaisviai dirbo statant siaurąjį geležinkelį, sujungusį Ukmergę su Jonava. Siaurieji geležinkeliai buvo tiesiami strateginiais tikslais, patogiam medienos, žemės ūkio produktų ir kitų krovinių gabenimui į Vokietiją. 1961 m. sovietinės valdžios paliepimu siaurasis geležinkelis buvo išardytas kaip „neperspektyvus“.
1918 m. balandžio 7 d. ,,Saulės“ draugijos iniciatyva Ukmergėje buvo atidaryta pirmoji gimnazija (dabartiniame specialiosios „Ryto“ mokyklos pastate, Vytauto g. 20). Pradėjo darbą turėdama 3 klases su 97 moksleiviais (83 berniukais, 14 mergaičių).
1918 m. gruodžio 13 d. išrinkta pirmoji Ukmergės apskrities Taryba bei Ukmergės Miesto Taryba (pirmoji tarpukario miesto savivaldybė).
1919 m. sausio 10 d. – gegužės 3 d. Ukmergę užėmė iš Rusijos įsiveržusi bolševikų kariuomenė. Bolševikų valdymo laikotarpiu gyventojai buvo ne kartą apiplėšti, miestas smarkiai nukentėjo.
1919 m. gegužės 19 d. Miesto Taryboje vykusiuose rinkimuose pirmuoju „lietuvišku“ miesto burmistru išrinktas B. Šurna. Kauno gatvėje ant namo Nr. 20, kur gyveno burmistras B. Dirmantas, esančioje memorialinėje lentoje, jis klaidingai vadinamas pirmuoju tarpukario burmistru (B. Dirmantas 1919 m., kaip įkaitas, buvo bolševikų išsivežtas į Rusiją, o burmistru tapo vėliau 1920–1926 m.).
1919 m. įkurta „Vienybės“ žemės ūkio padargų dirbtuvė išsiplėtė ir 4 deš. pab. tapo fabriku.
1930 m. Ukmergės miesto centre pastatytas 18 m aukščio Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“. 1951 m. Lietuvos Nepriklausomybės simbolis buvo nugriautas ir užkastas Kęstučio aikštėje.
1930 m. Ukmergėje pastatyta pirmoji autobusų stotis Kauno g. (pastatas neišliko), 1938 m. – antroji stotis Vienuolyno g. (dabar „IKI“ parduotuvė, Vienuolyno g. 10).
1936 m. pastatyta Ukmergės turgaus halė, kur perkeltos miesto turgavietės iš Vienuolyno g., Kęstučio a. bei miesto parko teritorijų.
1938 m. spalio 15 d. įvyko naujo gimnazijos pastato (J. Basanavičiaus g. 7) atidarymo iškilmės. „Švietimo Ministeris prof. J. Tonkūnas pranešė, kad gimnazija nuo šios dienos bus vadinama Ukmergės valstybinė Antano Smetonos gimnazija!“ Tuo metu buvo vienas didžiausių ir moderniausių gimnazijos pastatų Lietuvoje.
1939 m. sausį pastatyta Ukmergės Jono Basanavičiaus pradinė mokykla (dabartinė Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija, J. Basanavičiaus g. 10). „2 aukštų mūro namai vienuolikai pr. m-los komplektų.“
1940–1941 m. pirmosios sovietų okupacijos metu Ukmergėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nacionalizuotos visos stambesnės įmonės ir didelė dalis nekilnojamo turto. Iki 1941 m. pr. uždraustos partijos (išskyrus komunistų), draugijos ir visuomeninės organizacijos.
1941 m. birželio 24 d. – 1944 m. liepos 24 d. Ukmergę buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė. 1941 m. Vokietijos aviacija ant miesto numetė keletą bombų. Didelių sugriovimų nebuvo. 1944 m. Rusijos aviacijai bombarduojant miestą, sugriautas namų kvartalas Kęstučio ir Vilniaus gatvėse. Vokiečiai ir jiems talkininkavę lietuviai Pivonijos šile 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais sušaudė 6399 miesto bei apskrities žydus (pagal vokiečių sąrašus).
1942–1944 m. veikė Ukmergės miesto teatras, kuriam vadovavo aktorius Stasys Pilka. Jau 1942 m. birželio mėn. mieste iš vietinių scenos mėgėjų buvo sukurtas profesionalus teatras, turėjęs 14 etatinių darbuotojų bei reikalui esant prisidedančių 30 vaidintojų mėgėjų. Įvyko 5 premjeros: P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėje“ ir „Naujieji žmonės“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“, K. Binkio „Atžalynas“, Ž. B. Moljero „Skapeno išdaigos“.
1944 m. gegužės 6 d atidarytas Ukmergės kraštotyros muziejus (pastatas neišliko), kurio įkūrimo iniciatoriai buvo žinomi Kauno dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos. Tuo metu buvo saugoma apie 3500 eksponatų. Ukmergę užėmus sovietų armijai, jų teliko apie 300 (nežinia ar eksponatus grobstant pasidarbavo kuri nors iš priešiškų armijų, ar vietiniai ilgapirščiai).
1944 m. Ukmergės viešoji biblioteka įsikūrė naujose patalpose (Kauno g. 37). 1946 m. atidaromas Viešosios bibliotekos vaikų skyrius. Nuo 1988 m. rajone veikė dvi miesto, vaikų ir 51 kaimo biblioteka.
1945 m. įkurti Ukmergės apskrities kultūros namai. 1975 m. pastatytas naujas Ukmergės rajono kultūros namų pastatas (Kauno g. 8), kuris buvo vienas iš reprezentatyviausių miesto statinių.
1959 m. pagal tipinį retrospektyvinės architektūros projektą pastatytas 330 vietų plačiaekranis kino teatras „Draugystė“ (dabar čia įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejus, Kęstučio a. 9), veikęs iki 1997 m. pavasario. Tai buvo pirmasis plačiaekranis kino teatras rajono centre. Atidarymo proga rodytas spalvotas filmas „Poema apie jūrą“. Po kelerių metų visame Ukmergės rajone buvo apie 50 stacionarių kino įrenginių, 46 iš jų – kaime.
1988 m. rugsėjo 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės iniciatyvinė grupė, Kultūros rūmuose (dab. Kultūros centras, Kauno g. 8) surengtas pirmas steigiamasis susirinkimas.
1988 m. lapkričio 12 d. pirmą kartą oficialiai Ukmergėje tautinė trispalvė iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų.
1989 m. kovo viduryje išleistas pirmasis Ukmergės Sąjūdžio laikraščio „Aistuva“ numeris.
1989 m. suradus sudaužyto Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ dalis, jis atstatytas ir 1990 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengtas.
1990 m. kovo 24 d. įvyko pirmieji rinkimai Nepriklausomoje Lietuvoje į Ukmergės miesto ir rajono savivaldybę.
Straipsnį parengė muziejininkas Raimondas Ramanauskas
