ARŪNAS KULIKAUSKAS
„Gyvenimo mažame kaime kasdienybė“
Arūnas: Po 23 metų gyvenimo ir nuotykių Niujorke, draugystės su poetu ir filmininku Jonu Meku ir juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu ir tapytoju Eugenijumi Varkuliavičiu, filosofu Rolandu Andrijausku ir Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankius gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenus Rio de Janeiro, Altajuj ir Seule, jau septyni metai – kaime Ukmergės rajone. Pradėta nuo pradžių, nuo pamatų liejimo savo rankomis…, nuo trijų avių ir penkių vištų, su šuliniu ir dideliu džiaugsmu, viltimi, kad vaikams irgi patiks… Neskubant (atseit, pasakytų Uršulė). Samantonių kaime Ukmergės rajone apsigyvenom 2012 m. liepos 6 dieną.
„Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanasz
Už lango pradeda žydėt.“
/Henrikas Radauskas/
Šios talentingo poeto eilutės, ko gero, tiksliausiai atskleidžia veržlų fotografo ir tikrojo „pasaulio lietuvio“ Arūno Kulikausko būdą, jo kūrybą, susidedančią iš gaivališkų mostų, potėpių ir kūrybinių sezonų. (…) Dulksvaspalvis šydas, migla prieš saulei patekant suteikia daugumai Arūno Kulikausko fotografijų nenuspėjamų negatyvo atspalvių, tarsi į pažįstamus daiktus ir jų formas, į veidus ir jų bruožus skverbtųsi akiai neįprasta šviesa iš „kito pasaulio“. Kitas pasaulis, šiuo atveju, yra tai, kas slepiasi po išraiškingais ir švytinčiais fotografijos objektų kontūrais – tarsi laiko išsaugotais negatyvais. Nors Arūno Kulikausko fotografijose dominuoja Lietuvos kaimo vaizdai, geriau pažiūrėjus, tai – žmonijos kaimas, kurį labai sunku apibrėžti konkrečios kultūros simboliais. Tai – rieškutėse telpanti intymi žmogaus erdvė, jo paties sukurta iš buities, emocijų ir draugystės. (…)
Man patinka, kad Arūno Kulikausko fotografijose yra tiek daug „neredaguoto teksto“, „neišravėtos vejos“. Jo darbai gali atrodyti gruboki kaip Samantonių žemė, kurią jis pasirinko dirbti ne todėl, kad ieškojo savo šaknų, o tam, kad pailsėtų sparnai. Tai, kad jis galėjo rinktis ir rinkosi žemę, darbą ir kūrybą – viską kartu, o ne viena paskui kita kaip juvelyro suvertą grandinėlę – retas žmogiško apsisprendimo atvejis. Retas ne tik Lietuvoje. Rinktis viską iškart ir drąsiai, nesveriant, kas patogiau, nebrendant į šaltą vandenį po truputį ir apsiprantant… Štai dėl to jo fotografijose yra tiek neribotos vizijos, tačiau tai ne fantazijų vizija, kuri prasilenkia su tikrove arba keliauja viena laike kaip astronomijos mokslas. Tai – vizija, vedanti link asmeninio gyvenimo malonumo, tarsi ritualas, kurio metu „aktorius“ pajunta pasitenkinimą savimi, nes jis viso labo – tik dalyvis, tik vienas iš daugelio ritualinio veiksmo dalyvių. Ritualas kaip koncentruota daugybės veiksmų forma jaučiasi ir Arūno Kulikausko fotografijoje… Būta laikmečio, kai Niujorke Arūno Kulikausko veikla susiliejo su Jono Meko kūrybos keliais ir takeliais. Gal dėl to Arūno Kulikausko fotografija šiek tiek susišaukia su Jono Meko moto: „Kurti pasitelkus mažytes asmeninio gyvenimo detales, kurios pasakoja apie tikrovę paprastai ir nepoetiškai.“ Jonas Mekas kalbėjo apie autobiografinę dokumentiką, kuri iš dalies būdinga ir Arūno Kulikausko fotografijai, tačiau, skirtingai nei Jonas Mekas, jis beveik atsisako prisiminimų audinio. Arūnas Kulikauskas kalba šiandienos kalba ir byloja tai, kas vyksta čia ir dabar. Toks kalbėjimo būdas yra tiesesnis, visiškai nestilizuotas, grynas o protarpiais net naivus, tačiau tai toks naivumas, kuris pareina ne iš patirties trūkumo, o atvirkščiai – iš jos sodrumo. Arūno Kulikausko fotografijoje nesimato socialinių vaidmenų, o matyti tik tolimas žmogiškų savybių panašumas, keista kosminė sąsaja, akimirkai sugauta naivios objektyvo akies kaip krintanti kometa…“
Rašytoja ir vertėja Dalia Staponkutė
„Pasaulio lietuvis“, 2017 m. kovas
„Aš stebiu visus jūsų įkėlimus (facebook‘e). (…) Tuos visus vaizdus – vietas, žmones, daiktus. Jūsų vaikus. Skaitau, kokią istoriją pasakoja tavo nuotraukos – ne visai realią, nes nuotraukos ir yra šešėliai gyvenimo sapno. Tai nuostabus vaizdų romanas. Kaip muzika, kuriai nereikia žodžių. Ir šiam nereikia žodžių, paaiškinimų, įgarsinimo. Lyg būtum radęs skrynią, pilną būtojo laiko, bet gyvo ir pulsuojančio. Labai, labai keistas jausmas… Būti liudytoju, kaip vyksta tai, kas yra dabar ir tuo pat metu jau yra istorija“.
Poetė Erika Drungytė
„Parodoje glūdi dar vienas „reversas“ (…) – Balio Buračo kelionių per Lietuvą, stengiantis išsaugoti nykstančią liaudies kultūrą – bent jos vaizdą. Šalia meno dirbinių, rakandų ir ritualų Buračas įamžino ir tuomet gyvenusių žmonių kasdienybę, pavyzdžiui, kaip „Mergelė burnelę prausia“ (1922) – vanduo dviem čiurkšlėm bėga į dubenį, šalia iš lėkštutės laka katė, pro langą čia patekusi saulė jautriai piešia kūnų kontūrus, apgaubia juos palaima. Tą ypatingą, tik kaimo trobelėse randamą švytėjimą matau ir Kulikausko fotografijose. (…)Taigi Buračo Lietuva neišnyko – nors daiktai ir pasikeitė, jos švytinčius archetipus išsaugojo fotografijos pasąmonė. Naujakurys-menininkas juos tarsi iškasa iš pačios žemės“.
Menotyrininkė Agnė Narušytė
„Naujakurystės radiniai“, 7md, Nr. 25 (1219), 2017-06-23
