Prisipažinsiu, kad į Ukmergę grįžtu retai, todėl tikrai jaučiuosi atitolusi nuo to, kas joje vyksta. Žinoma, skaitau spaudą ir pagrindines aktualijas tarsi žinau, bet niekada per daug nesigilindavau į visas subtilybes.
Neseniai įvyko dar vieni rinkimai. Dar gerokai prieš jiems įvykstant žmonės jau pradėjo kalbėti, kas bus naujasis Ukmergės meras. „Kopūstas tikrai nebebus, pats taip sakė.“ Tai išgirdau kartą grįžusi namo. „Bus tas jaunas socialdemokratas, kuriam už nugaros stovės gerokai daugiau patirties turintys,“ – kalbėjo žmonės. Taigi prieš rinkimus daugiausia teko girdėti, kad naujuoju meru bus Arūnas Dudėnas arba Kazys Grybauskas. Kai kartą paklausiau, iš kur tokios nuomonės, man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad visi tai žino. Keista.
O aš galvojau, kad iki rinkimų sunku kažką prognozuoti. Na, bet greit sužinosim, kaip čia bus. Kita vertus, Kazys Grybauskas dar gerokai iki rinkimų atsisakė savo turėtos vadovaujančios pozicijos, taigi galima daryti prielaidą, jog rinkimams buvo ruoštasi iš anksto. Šioje vietoje dar galima priminti, kad K. Grybauskas sovietinėje Lietuvoje Komunistų partijos Ukmergės rajono komitete užėmė organizacinio skyriaus vedėjo pareigas. Taigi sėkmės atveju jis pakeistų buvusį kolūkio pirmininką A. Kopūstą. Tad vadovaus valstietis ar socdemas, pačios esmės tai nekeičia.
Stebėdama socialiniame tinklapyje savo klasiokų įrašus apie atliktą pilietinę pareigą jau žinojau, kad aš savąją atliksiu ne išankstinio balsavimo metu, bet grįžusi namo. Pasirodę pirmieji rezultatai nenustebino. Priešingai, eilinė „valstiečių“ pergalė įrodė, kad Ukmergė vis dar yra „raudonas“ kraštas. Laikas bėga, kartos auga, bet niekas nesikeičia. Guodžia tik mintis, kad etatinis Ukmergės meras ir tarybinių laikų kolūkio pirmininkas juo nebenori/negali būti. Kai A. Kopūsto buvo paklausta, ar įvykiai su šilumos ūkio nėra priešrinkiminis triukas, gerbiamas meras atsakė, kad meru būti neketina. Žodis ne žvirblis, mere, teks laikytis.
Tad gal sulauksim permainų? „Ukmergės žiniose“ jau buvo rašoma, kad iškart po rinkimų sudaryta rajono tarybos valdančioji koalicija, kurios pagrindas valstiečiai, socdemai ir darbiečiai. Taigi akivaizdu, kad būsima valdanti jėga yra kairiosios pakraipos, konservatoriai taryboje su savo keturiais mandatais balso neturės, o jų pozicija bus panaši į „varlės šokinėjimą prieš dalgį“. Visgi jau iš konservatorių rinkiminės kampanijos Ukmergėje buvo akivaizdu, kad jie per daug ir nesistengė laimėti. Tuo tarpu kitos partijos pasistengė gerokai. Pavyzdžiui, valstiečių liaudininkų sąjungą ir jų rinkiminę kampaniją galima tik pagirti. Teko vartyti „Ūkininko patarėją“ skirtą rinkimams su skambiu šūkiu: mylėkime savo šalį, nes ji – mūsų. Bėda tik ta, kad kiekvienas savo šalį myli savaip. Įdomu, kodėl tokios aršios kovos vyksta dėl rinkimų į savivaldos tarybą, kurios nariai negauna jokių atlyginimų. Tad gal mes savo šalį mylime tiek, kiek naudos iš jos gauname?
Bet „vyšnia“ ant rinkiminio torto manęs dar laukė. Prieš išvykstant atgal į Vilnių, į rankas pateko ryškiai raudonas popieriaus lapas, kuriame buvo „Miesto energijos“ kreipimasis į žmones. Jame buvo išsakytas raginimas rinkimuose palaikyti valstiečius ir socialdemokratus, kad jie ir toliau galėtų tęsti pradėtus darbus. Įdomu tai, kad viename lape raginama balsuoti už dvi skirtingas (?) partijas. Nubraukiami visi skirtumai, paliekami tik interesai. Ir į žmones kreipiasi ne kas kitas, bet bendrovė, kuri susijusi su šilumos tiekimu, o tai vienas skaudžiausių klausimų šią žiemą ukmergiškiams.
Prisiminkime rinkimų rezultatus – būtent šios partijos ir sulaukė daugiausia rinkėjų balsų.
Tad galime daryti prielaidą, kad ukmergiškiai viskuo yra patenkinti, todėl jų palaikymas yra skiriamas toms pačioms partijoms arba yra dar kažkas. Tarkim, K. Grinius savo interviu „Ukmergės žiniose“ pabrėžė, kad šie rinkimai Ukmergėje išsiskyrė papirkinėjimu. Taigi buvo mestos visos pajėgos siekiant išlaikyti valdžią ir „tęsti“ pradėtus darbus.
Išvažiuojant prieš akis tebestovėjo tas raudonas popieriaus lapas su raginimu balsuoti ir „Vėliavnešiai“, kurie iš Kęstučio aikštės sugebėjo pasitraukti tik iki Deltuvos gatvės pradžios, kur greta 1918 metais buvo raudonarmiečių štabas.
Rima Aukštuolytė
vilkmerge.lt nuotr.
