Nesvarbu kas, svarbu – akcija. Lietuvis čiups bet ką, pamynęs net savigarbą.
Štai eilinį kartą vienas iš Vilniuje esančių prekybos centrų sugalvojo akciją. Šį kartą naktinę: pramoninės prekės – 40 proc. pigiau. Ir ką gi – laukiamas šturmas. Gudresni pirkėjai išsislapstė prekes iš vakaro. O kurgi krizė? Berods visi dejuoja, kad nebėra lėšų? Nesuprantu tuomet, kuriam gale ta krizė. Na, bet akcija yra akcija, piliečių namus papildys kinietiškas šlamštas, kuris po metų kitų jau gulės buitinių ir kitokių atliekų sąvartynuose. Kažkas iš to irgi uždirbs. Klestim.
Na, vieni lietuviai šturmuoja lenkus ir kelia jų ekonomiką, kiti niekaip nenori ištrūkti iš Lietuvoje esančių monopolininkų vergijos ir kimba kaip žuvelės ant kiekvieno numesto masalo. O kad tai masalas – visiems bent jau dar blaiviai mąstantiems žmonėms yra aišku. Daugelį metų plėšę paprastą liaudies žmogelį, monopolininkai jautėsi visagaliai. Sukūrė net savotišką darbo vergų sistemą. Todėl šiai vyriausybei suskaitus riboti jų nežabotus antkainius, sujudo ir jie. Stebėsim, kuom baigsis. O kad baigsis ne mūsų naudai, kažkodėl neabejoju.
„Jei leisi, užlips ant galvos.” Valdžia leido, taigi nusileisti nuo kalno viršūnės labai sunku, nors turėtų būti atvirkščiai – kilti sunku, leistis lengva, bet pas mus juk viskas atvirkščiai – ar bent jau išrinktiesiems. Tik vat klausimas? Ar privers leistis? Nes monopolis juk visur, ranka ranką plauna. Ir teks mums paprastiems žmogeliams eilinį kartą pėdinti į kinietiškų prekių pripildytą prekybos centrą, mokant kelis kartus daugiau nei priklauso ir nieko tu čia nepadarysi. Kovojome už nepriklausomybę. Bet jos neiškovojome. Nespėjome pasidžiaugti, kai po dešimtmečio puolėme į kitą priklausomybę – taip pat Sąjungą, tik sueuropėjusią. Ir visi kaip vienas per dešimtmetį tapome priklausomi nuo mūsų valdžios oligarchų malonės. Istorija sukasi ratu kaip mados. Grįžtame į baudžiavos laikus…. Sėkmės mums lietuviams šioje žemėje, kuri kažin ar vis dar mūsų.
