Žurnalistė Reda Kiselytė kalbina Albiną Kuliešį.
… kai saulė žarstė rudens auksą, kai draikėsi voratinklių gijos ir švytėjo geltonšoniai obuoliai, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, buvo įteikta devintoji Lietuvos žurnalisto, redaktoriaus, rašytojo, vertėjo Juozo Keliuočio premija. Ji skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, literatūros kritikos, vertimų, publicistikos, Juozo Keliuočio kūrybos nagrinėjimo, ir kitus originalius, prasmingus kūrybinius rašto darbus, tęsiančius Juozo Keliuočio diegtų kultūrinių vertybių ir tradicijų aktualizavimą bei sklaidą. Šios premijos laureatu tapo Ukmergės krašto fotografas, poetas Albinas Kuliešis. Kalbinau tylią, svajingą ir menišką asmenybę.
R. K.: Kaip sutikote žinią, kad Jūsų veikla įvertinta Juozo Keliuočio premija? Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
A. K.: Man, tai buvo visai netikėta, netgi sakyčiau kažkiek buvau pritrenktas tos žinios. Tai pats solidžiausias mano darbų įvertinimas, kaip ir dažniausiai nutinka svetimame krašte, aišku, esu pakylėtas tokio įvertinimo ir dėkingas Rokiškio Juozo Keliuočio palikimo studijų centrui, kuris atlieka tokius reikšmingus darbus.
R. K.: Tą dieną, kai Jums buvo įteikta ši premija, Jūs kalbėjote apie skaičių devyni… Esate devintas premijos laureatas. Gal skaičiuose slypi magija?
A. K.: Taip, tai kažkokia skaičių magija: prieš devynis metus atsiradau Rokiškio padangėje, dabar tapau devintuoju Juozo Keliuočio premijos laureatu ir pats esu gimęs 1959 metais. Gal, tai sutapimas, bet jis gražus.
R. K.: Žvilgterėkite į praeitį… Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ informacijos vartotojams papasakokite apie save?
A. K.: Gimiau viduržiemį, kaip sakau, su Vladimiru Vysockiu, matyt, todėl abu dvasioje esame maištininkai. Mažas kaimelis prie Siesikų ežero, netoli legendinės Siesikų pilies, tapo mano namais. Tėvas buvo miškininkas, mama prižiūrėjo visą namų ūkį ir mus tris: mane, seserį ir brolį. Vienoje kaimo pusėje žaliavo Viliukų miškai, kitoje – bangavo Siesikų ežeras, gal ta gamtos apsuptis suformavo mano svajingą asmenybę. Dažnai būdavau vienas laukose, jau paaugęs, vasarą dirbdavau visus ūkio darbus. Važiuodavau su tėvuku į mišką, ten jis išmokė mane pažinti medžius ir suprasti jų kalbą. Čia, Toliūnuose, ir prasidėjo mano didieji menai iš molio, medžio, tapybos akvarele ant faneros lakštų.
Baigęs Siesikų vidurinę mokyklą, stojau mokytis fotografijos meno, nes jau rankose turėjau mamos padovanotą fotoaparatą. Deja, nepasisekė, pritrūko balų. Pavasarį išėjau į tuometinę armiją. Atsidūriau prie Suomijos krantų, negyvenamoje saloje, ten daug fotografavau, ten perpratau peizažinę fotografiją. Grįžęs iš armijos, vėl stojau į fotografiją. Šį kartą sėkmingai. Baigęs, įsidarbinau Ukmergės buitinių paslaugų kombinate. Atkūrus Nepriklausomybę, įkūriau savo studiją ,,Žvilgsnis“ ir jau 24 metai joje dirbu…
Dirbau, bet mane visada lydėjo kūryba. Jos paletė vis plėtėsi, kol atsirado dvi kryptys – fotografija ir poezija. Surengiau nemažai parodų Lietuvoje ir užsienyje, išleidau dvi poezijos knygas, jas lydėjo poezijos renginiai ir šventės. Tiesiog, esu kasdien kūryboje ir kitaip gyvenimo neįsivaizduoju.
R. K.: Kiekvienam žmogui būdinga aplink save apibrėžti tam tikrą jaukią erdvę. Kokia Jūsų erdvė? Kuo Jums svarbus tas nuostabusis Visatos kampelis?
A. K. : Pirmiausia – mano erdvė – mano gimtinė. Mano, kaip aš sakau ežeras, mano miškas, žvyrkelis, kuriuo į amžinybę išėjo mano tėvai… Ten, aš surandu ramybę, ten aš ruošiu poezijos ir kitų menų šventes ,,Langas į širdį‘‘. Ten aš prisikaupiu kūrybinės energijos atsargų.
Antra erdvė – mano studija – Ukmergės senamiestyje, kur aš dirbu, čia aš užsidirbu duoną kasdieninę, čia gimsta parodos, čia prie židinio bendraujame kūrybinių vakarų metu… Čia, šalia Ukmergės piliakalnio, ypatinga dvasia…
Trečia erdvė – mano namai, kuriuos pats sukūriau. Tai didžiausias mano kūrinys. Čia procesas vyksta nepaliaujamai, vis atsiranda nauji akcentai, naujos erdvės… Čia renkasi artimiausi man žmonės, prie lauko židinio, Mūzų kiemelyje..
R. K.: Asmeninės savybės yra svarbios visoms profesijoms. Kiek gyvenime menininkui padeda išskirtinės savybės?
A. K.: Dievo dovana, kurią gauni ateidamas, yra ir vertybė ir sunkus nešulys, nes pasirinkus menininko kelią, pasirenki sunkiausią kelią kalnuose, kuris veda debesų link. Tave lydi pavydas, savęs draskymas, aplinkinių, net artimų šeimos narių nesupratimas, prasmės ieškojimas ir galų gale, dažni materialiniai nepritekliai. Tai labai sunkus kelias. Jei neši tą ugnį, kurią gavai gimdamas, nepalūši ir daug pasieksi.
R. K.: Esate menininkas. Kuriate poezijos tekstus. Ar poezija turi įtakos Jūsų fotografijoms?
A. K.: Taip, kuriu poezijos tekstus, kurie gal būt ir kalba vaizdu žodžiuose. Ne kartą mano skaitytojai sakė, kad skaitydami mano eilėraščius, mato vaizdus. Gal todėl, pirmas mano leidinys buvo atvirukai su vienu eilėraščiu, kurio fone buvo vaizdas atitinkantis tekstą. Taip gimė visas ciklas, kurį kritikai pavadino foto poezija. Jis pavirto paroda, kuri apkeliavo Lietuvą. Tas ciklas vis pasipildo ir manau, kad ateityje virs albumu. Aš sujungiau vaizdą ir žodį, kad vienas kitą papildytų. Manau pavyko, nes gaunu daug teigiamų atsiliepimų.
R. K.: Ko iš poezijos gali pasisemti modernaus laikmečio žmogus?
A. K.: Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, atsakant į šį klausymą, sakyčiau – Dvasios. Mes ne tik akimis suvokiame pasaulį, bet ir žodžiais, kurie paskutiniu metu, deja skurdėja… Materializmo persmelktoje visuomenėje, mes dažniausiai bendraujame daiktais, žodžiams lieka vis mažiau vietos. Poezija apvalo sielą. Kaip jau rašiau viename eilėraštyje: ,,o žodžiai lieka širdyje, granite, su meile ir be meilės ištarti.“ Žodis – ilgaamžiškiausias žmogaus palikimas.
R. K.: Kokie buvo pirmieji, į atmintį įstrigę dvasiniai potyriai susiję su poezija ir fotografijos menu?
A. K.: Kaip ne keista, visiškai nesidomėjau poezija ir jos neskaičiau, nebent vaikystėje tuos vaikiškus eilėraštukus. Skaitydavau per naktis daug knygų, bet poezijos tarp jų nebuvo. Tik kai pats pradėjau rašyti, nežinau kodėl, pradėjau jausti poezijoje beribę skrydžio laisvę. O fotomenas mane sužavėjo akimirkos sustabdymo galimybe… Tarytum laikas sustingsta ir lieka amžiams, to nėra kituose menuose. Kartais apima neapsakomas jausmas, kai pamatai, kad priartėja ta akimirka, kurią turi sustabdyti, jautiesi lyg laiko valdovu.
R. K.: Anksčiau poetui, rašytojui buvo priskiriamas tautos vedlio vaidmuo. Visuomenė keičiasi. Kokia šiandien literatūros žmogaus vieta mūsų visuomenėje?
A. K.: Manyčiau, kad ir dabar mažai kas pasikeitė. Žmogus valdantis žodį, gali būti vedliu. Visados gali rinktis – būti juoduoju metraštininku, ar baltuoju.
R. K.: Lietuvių literatūros istorijoje pseudonimais arba slapyvardžiais kūrybą pasirašinėja autoriai. Gal atskleisite šias paslaptis apie save?
A. K. Taip, daugelis turi pseudonimus, tikriausiai jie apibendrina jų vidinę būseną. Mano pseudonimas neturi nieko bendro su kilme, tiesiog jis atitiko mano, kaip žmogaus veiklą ir siekius. Todėl pasirinkau Grafą. Fotos – graikiškai šviesa, grafa – rašyti. Kažkada Lietuvoje fotografija vadinosi šviesoraščiu. Labai gražus pavadinimas. Taigi, rašau ir šviesa fotografijose, ir ranka su plunksna.
R. K.: Kaip susiformavo Jūsų braižas fotografijos mene? Ar jau vaikystėje save įsivaizdavote spragsintį fotoaparatu?
A. K.: Vaikystėje buvau svajotojas. Labai mėgau kiną ir turėjau nebylią svajonę tapti aktoriumi, beskaitydamas knygas, atradau meną. Perskaičiau beveik viską, ką galėjau rasti Siesikų bibliotekoje, apie žymių menininkų gyvenimus ir kūrybą. Dar nesulaukęs 18 metų, neblogai išmaniau vakarų Europos dailę, Antikos meną. Tada prasidėjo pirmieji bandymai molyje, medyje, tapyboje, grafikoje. Tai padėjo suprasti kompoziciją, koloritą, apšvietimą ir kitus meno užkulisius, vėliau gimė fotografija. Ji visai netikėtai įsiveržė į mano gyvenimą, kaip ir poezija. Ji daugelį metų mane lydėjo, užkariavusi visas mano veiklos sritis. Dabar aš vėl sugrįžtu prie meno, prie to nuo ko pradėjau. Mano braižą fotografijoje formavo menas ir filosofinis požiūris į supantį pasaulį.
R. K. Daug fotografų „pražudo“ spauda. Ką Jūs manote apie tai?
A. K.: Taip, spaudos fotografija specifinė sritis. Pats 10 metų dirbu leidyboje. Dažnai leidėjas atmeta gerą meninę nuotrauką, nes ji tiesiog nekomercinė. Spaudoje tas pats, ten daugiau vyrauja dokumentika ir sensacingų kadrų ieškojimas. Taigi, saviraiškai, dirbant spaudos fotografu, lieka mažai vietos.
R. K.: Rokiškio krašte esate fotografijos meno ir įvykių metraštininkas. Ar lengva juo būti?
A. K.: Tikrai nelengva, nes Rokiškis jau nufotografuotas skersai ir išilgai, bet visada yra dar nepaliesta niša. Esu ukmergietis, todėl gal kitaip matau Rokiškio kraštą, ir kartais pavyksta išvystyti dar nepaliestas temas. Taip buvo su Rokiškio Kalvarijomis, akmeninio Rokiškio ciklu. Tikiuosi surasime ir daugiau nepaliestų kampelių.
R. K.: Mėgstate užfiksuoti pačias gražiausias Lietuvos vietoves. Ką Jums reiškia Jūsų foto darbų parodos?
A. K.: Jau sukako 10 metų, kai išleisti, mano sukurti kalendoriai ,,Lietuva“ ir kiti leidiniai. Išleidau du albumus ,,Kelionės po Lietuvą akimirkos“, kurie pasklido po visą pasaulį. Apima malonus jausmas, kai gauni atsiliepimus iš kitų valstybių. Reiškia ir aš kažkiek prisidėjau populiarinant Lietuvą.
Parodos – aukščiausias saviraiškos taškas. Ten niekas nekelia jokių reikalavimų, ten atveri savo sielą. Tai yra labai džiugus momentas, į kurį veda sunkus kelias, nes tai brangus malonumas, reikalaujantis daug darbo, neskaitant kūrybinių kančių. Bet tai yra ta viršukalnė, į kuria kopia kiekvienas menininkas.
R. K.: Įvairiaspalviai mūsų gyvenimai. Ar vaizduotės juose ne per mažai? Ar ji neskursta?
A. K.: Yra teigiama: „ … ir sukūrė Dievas žmogų į save panašų“. Taigi kūrybinė pradžia glūdi kiekviename iš mūsų. Gaila tik, kad kartais mes renkamės vietoje kūrybos karą. Kai pasirinksim kūrybą, pasaulis prašviesės, neliks jame nakties…
R. K.: Kokią Jūs matote meninės fotografijos ateitį?
A. K.: Kaip ir sakiau, fotografija – tai sustingęs laikas… Manau, kad meninės fotografijos galimybės beribės… Ateityje keičiantis technologijoms, ji įgaus vis naujas galimybes saviraiškai, nes vaizdas mus veikia labiausiai…
R. K.: Gal dar ką nors svarbaus apie save norite pasakyti, palinkėti Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ informacijos vartotojams?
A. K.: Dėkoju Rokiškio kraštui, priėmusiam mane – Pabėgėlį ir įsileidusiam į savo širdį. Linkiu Rokiškio krašto kultūros žurnalui ,,Prie Nemunėlio“- gyvuoti, plėstis ir atrasti vis naujus skaitytojus, o skaitytojams – ne tik pažinties su kultūros klodais, kuriuos pristato žurnalas, bet ir prisidėjimo prie jo leidimo, siūlant temas.
R. K.: Ieškokite dar neatrastų Rokiškio krašto erdvių ir jas sėkmingai užfiksuokite fotografijose. Mokėkite branginti savo širdžiai brangiausius kampelius, kuriuose gims dar neparašyti poezijos posmai. Poezijos gerbėjai ir fotografijos meno mylėtojai lauks Jūsų naujų kūrybinių darbų. Dėkoju už šiltą ir nuoširdų pokalbį.
Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ informacija
vilkmerge.lt nuotr.
