Juozas Songaila – tas barmenas-oficiantas, kurio pavyzdys turėtų būti konstanta visiems, besimokantiems šio amato ar jau besidarbuojantiems restorano salėje ir už baro. Visada santūrus, malonus, tiesus it styga. Absoliučiai profesionalus. Orus tiek, kad pasijunti esąs išskirtinis, Juozo aptarnaujamas.
Juozo vaikystė prabėgo Ukmergės rajone, Šešuolių miestelyje. Tėčio Karolio, sunkiais pokario metais dirbusio tuomet pavojingą kolūkio buhalterio darbą, buvo auklėjamas principingai. Mama Veronika, gyvenimą pašventusi šeimai ir namams, buvo nuolaidesnė, tačiau taip pat pakankamai griežta. Iš vaikystės ir atsineštos esminės gyvenimo nuostatos: sąžiningumas, nuosaikumas, pagarba aplinkiniams, reiklumas sau.
Šešuoliuose lankęs aštuonmetę mokyklą, vidurinę Juozas baigė jau Ukmergėje. Tuometinės 1-osios vidurinės mokyklos pedagogus buvęs mokinys mena šiltai ir pagarbiai, kaip tikruosius inteligentijos atstovus. Nors kategoriškai nesako, tačiau akivaizdu, kad bet kokia forma pasireiškiantis chamizmas Juozui yra svetimas. Vidinė kultūra, įgimtas ir patirtimis šlifuotas takto bei emocinio saiko jausmas, išmintingas požiūris į šio pasaulio smulkmenas: visa tai užkoduota mūsų herojaus asmenybėje. Tačiau sugrįžkime prie biografijos.
Gavęs viduriniojo mokslo baigimo atestatą, Juozas pasirinko kūno kultūros studijas Kaune, tuometiniame Kūno kultūros institute. Tapo krepšinio specialistu. Gera fizinė forma, kaip viena iš savidisciplinos išraiškų, visada buvo ir yra vienas iš svarbesnių Juozo prioritetų. Sportinius Juozo pasiekimus ir asmeninius rekordus paminėsime vėliau.
Po studijų Juozas, kaip puikaus fizinio pasirengimo vyras, tarnavo sovietinės armijos Rygos parodomajame batalione. Kariuomenė dar labiau užgrūdino šio žmogaus charakterį, užtvirtino savybę niekada nedaryti sau jokių nuolaidų.
Grįžęs iš Latvijos, Juozas toli geros duonos neieškojo. Apsistojo Ukmergėje, įsidarbino „Vienybėje“. Ten užtruko vos keleriurs metus. Nuo 1982-ųjų buvo pakviestas dirbti metrikacijos skyriaus ceremonmeisteriu, dalyvavo sutuokiant šimtus porų. Retas kuris iš tada besituokusiųjų ukmergiškių iki pat 2013 metų, kai Juozas pasitraukė iš ceremonmeisterio pareigų, savo šeimos albumuose neras nuotraukos su žymiuoju ceremonmeisteriu. Nė vienas, mano tvirtu įsitikinimu, neturi nė menkiausio priekaišto šiam žmogui, nuo kurio priklausė, kaip sklandžiai vyks viena svarbiausių asmeninio gyvenimo švenčių. Juokaujant galima pasakyti, kad per Juozo darbo metus nė viena jaunoji ir juolab jaunasis iš santuokos rūmų nepaspruko: o tai jau indikacija, kad, jei ir bijojo ar abejojo, buvo apraminti. Ačiū Juozui.
Barmenu-oficiantu Juozas dirbti pradėjo pirmajame privačiame Ukmergės restorane „Pasimatymas“ pačiame nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. Savininkai Juozą pastebėjo metrikacijos biure ir pakvietė išbandyti kitokią veiklą. „Pasimatymas“ veikė Gedimino gatvėje, jį sudarė dvi salės: pirmojo aukšto, skirta „visiems“, ir antrojo aukšto, kurioje rinkosi dabar jau kažkur išsisklaidęs tuometinis miesto elitas, kokiu vyrukai su vyšninės ar žalios spalvos švarkais save laikė. Metalo prekeiviai ir kiti, pasinaudoję besikeičiančiu laikmečiu, pinigų tada nestokojo ir mėgo gyventi plačiai. „Pasimatyme“ liejosi šampanai ir konjakai, lydimi rusiškos muzikos ir palydovių mergaičių laimingo krykštavimo. Naujieji Ukmergės nuvorišai nei taktu, nei vidine kultūra nepasižymėjo: jos arba neturėjo niekada, arba nedemonstravo, nes ne lygis. Kiek ir kokių epizodų saugoma Juozo atmintyje, istorija nutyli. Tačiau dirbti, pripažįsta barmenas-oficiantas, buvo tikrai nelengva. Kaip ir vėliau (restorane „Rūsys“, kavinėse „Senoji arka“, „Mūza“), kai publika vis dar buvo specifinė (tai nėra Juozo pavartotas epitetas), ir klientai neretai jausdavosi esą to meto karaliais.
Juozas pripažįsta, kad oficianto darbas lengvas, kaip kad daugelis įsivaizduoja, nėra: kasdien po dešimt valandų, neretai – iki išnaktų, išvargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Ne paslaptis, kad barmenui tenka pabūti ir nuodėmklausiu, ir asmeniniu konsultantu, ir psichoterapeutu. Paklaustas, ar žino klientų paslaptis, Juozas atsako vienu žodžiu: „Tyluma“.
Eina jau aštunti metai, kai Juozas darbuojasi miesto centre, viešbutyje, veikiančiame restorane „Big stone“. Rami aplinka, solidi publika, sustyguotas kolektyvas. Juozas sako, kad pagaliau viešojo aptarnavimo kultūra yra pasiekusi reikiamą lygį, o publika tapusi subtilia ir rafinuota. Tenka ir patarti, ir pakonsultuoti. Neretai oficianto patarimas lemia, kokius patiekalus ir gėrimus žmonės užsisako ir kiek laiko jie maloniai praleidžia restorane. Reikia mokėti prieiti prie žmogaus, pajusti jo nusiteikimus: gal yra nuvargęs, gal liūdnas, gal vienišas. Net muzikos garsumas pritaikomas prie kliento nuotaikos.
Ar pastarasis visada teisus? Juozas atsako diplomatiškai, tačiau pakankamai kategoriškai: „Nepasakyčiau. Greičiau tai yra klišė. Yra klientų, kurie padoriame restorane yra tiesiog nepageidaujami, savo elgesiu užsitarnavę tokią reputaciją. Žinoma, geriausia yra neleisti konfliktui įsižiebti – o tai taip pat mano pareiga“.
Didžiąją dalį laisvalaikio Juozas yra pašventęs sportui – maratoniniam bėgimui. Treniruojasi kasdien, todėl padavėjo gyvenime nėra vietos alkoholiui – šis tiesiog trukdytų.
Varžybose dalyvauja mažiausiai kartą per mėnesį. Labai įsiminė bėgimas Klaipėda-Soldenas, skirtas Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą jubiliejui paminėti. Buvo įveikta 1200 km. Kitas šio istorinio įvykio jubiliejus buvo įamžintas įveiktais 900 km nuo Soldeno iki Kauno.
Laisvą minutę Juozas ima į rankas knygą. Patinka istoriniai, biografiniai kūriniai, geras detektyvas. Šios dienos tikslus Juozas įvardija žodžiu „toliau“: toliau dirbti, toliau sportuoti, toliau puoselėti šeimą. Naudodamasis proga, vyras nori tarti dėkingumo žodžius savo žmonai Nijolei, su kuria susituokė vos sulaukęs 19-kos metų ir štai jau 42 metus yra drauge. „Žemai lenkiuosi Nijolei. Už tai, kad visada buvo ir yra šalia, už kantrybę ir pasitikėjimą. Ji ir sūnus Nerijus mano gyvenimui suteikė pačią didžiausią ir tvariausią prasmę“ – Juozo balsas, kalbant apie šeimą, jautriai virpteli. Linkime tik santarvės ir sveikatos abiems. Perduodame viešus tėčio linkėjimus Nerijui, su sutuoktine medike jau kelerius metus gyvenantiems užsienyje.
O dabar dar kartą perskaitykime pavadinimą. Tikrai aišku, kad ne pats Juozas apie save šitaip pasakė. „Ukmergės kultūros dalimi“ oficiantą Juozą pavadino iškili ir protinga, žavi ukmergietė. Šios damos žodžiais abejoti neverta – ji žino, ką sako. Kai persakiau Juozui – taip, papletkinau – vyras šyptelėjo: „Labai malonu“. Menas priimti komplimentus.
Prisipažinsiu, kad likau neuždavusi klausimo, kuris man bobiškai rūpi: Juozai, kiek Jums metų? Neuždaviau, nes bobiškai elgtis ir pliurpti šalia šios asmenybės negali – Juozo asmuo tiesiog įpareigoja. Pasakau tik: „Juozai, Jūs atrodote amžinas“. Linkteli. Menas priimti gyvenimą.
Žurnalo 
medžiaga
{jcomments on}
