Atrodė, kad Vienuolyno gatvės rezonansinė rekonstrukcija ir jos įvaizdis daugiau nebekankins Ukmergės gyventojų naujovėmis ar mislėmis. Mieste nurims aistros, po truputėlį išblės sureikšmintos aktualizacijos kibirkštys ir galiausiai viskas stos į įprastas provincijos vėžes, net pasimirš.
Deja, į kupiną skaidraus medučio statinaitę kultūros savivaldybininkai mestelėjo deguto šaukštą. Spaudoje (U.Ž. 2013-08-30) pareiškę, jog modernios gatvės puošyba yra nepakankama ir vis dar tęsiama. Prie daugybės smėlio spalvos trinkelių, granitinių akmenėlių, iš smulkmės sudėliotų mozaikų, pagardintų dešimtimis suolelių, šiukšliadėžių, apšvietimo stulpų ir lempų, net brangiųjų žemaūgių liepaičių eklektikos, išpuoselėta Vienuolyno alėja pasipuošė dar vienu, tik jau kūrybiniu akcentu, 7 tūkstančius litų kainavusiu akmeniniu šuneliu.
Kad stilingo bulvaro rekonstrukcijos sumanytoja, ruošdama projektą, ne per daugiausiai gilinosi į Ukmergės istoriją, jos urbanistinę / architektūrinę praeitį ir esmę – šimtmečius Ukmergės veidą formavusį senamiestį, atleistina. Europos fondų pinigai visu pajėgumu spaudė ir spaus kuriančią ateitį Lietuvą. Bet kodėl po tokio nedviprasmiško Ukmergės urbanistikos raidai inkliuzo, dar ir šiandien kurpiami pertekliniai puošybos akcentai ar tiesiog su Ukmergės istorija, jos urbanistika nesusiję vizualiniai „dailės – dizaino – mažosios architektūros“ kūriniai-ženklai, lieka nesuprantama, kelia nusistebėjimą ir pagrįstą susirūpinimą priimamais bei vykdomais valdininkų spręndimais.
Šunelis kaip šunelis, skulptūros autoriui Ričardui Širveliui nieko neprikiši, menininkas mąsto, išpildo užsakymus, yra prakalbinęs ne vieną užsispyrusį riedulį ne tik tėvynėje, bet ir užsienyje. Bet kaip čia su savivaldybės kultūros valdininkija, perlenkusią lazdą sektoriaus vadyboje ir viešuose sprendimuose, nuo kvalifikuotų iki menkaverčių ir abejotinų pasirinkimų.
Ilgokai brandinęs meninę viziją, skulptorius Virgilijus Žulys kelis metus kūrė miestui skulptūrą – mažają Vilkmergę. Ji pagaminta stovi autoriaus namuose ir laukia pripažinimo.
Šiais metais, minint senosios Ukmergės 680-metį, ji, reikia manyti ir turėjo papuoštį senamiestį, įtvirtinti miesto atsiradimo legendos istoriją, suaktyvinti rajone kultūros ir turizmo trauką.
Ir atsitik tu man taip, kad darbas, o gal ir pats užsispyręs autorius, savivaldybės kultūros elitui (o gal vienam asmeniui?) šiais metais nebeįtiko, neįgyvendintas liko ir ilgokai puoselėtas sumanymas matyti senamiestyje Vilkmergėlę.
Gal kuo prasikalto autorius V. Žulys? Žinant retsykiais pasireiškiančias menininkų ambicijas bei įnorius, visa tai nesvetima ir minėtam skulptoriui. Bet, regis šį kartą šuo pakastas kitur ir glūdi kai kurių kultūros valdininkų intrigų visažuose.
Beje, Vilkmergėlės skulptūros kūrybos, parengimo ir atlikimo darbų įgyvendinimas, prieš Žuliui pradedant darbus, buvo apsvarstytas, o skulptūros projekto įvaizdis ir sąmatėlė patvirtinti eilės Ukmergės rajono savivaldybės pareigūnų ir valdininkų parašų. Atrodė viskas „ok’ay”, o ir skulptūros pagaminimo darbai autoriaus rankose rūko kaip iš pypkės… .
Ir še tau, kad nori, autoriui sutvėrus skulptūrą, viskas apvirto aukštyn kojomis, suinteresuotų asmenų (o gal vieno asmens?) nuomonė ėmė ir staiga pasikeitė. Pasikeitė net ir tuomet, kai rajono savivaldybė į parengiamuosius skulptūros atlikimo darbus investavo 5500 litų. Taigi Vilkmergėlės skulptūra buvo atstumta ir nebereikalinga.
Nejaugi kūrybinis V. Žulio sumanymas, paremtas daugelio valdininkijos parašų ir biudžeto pinigų sumos, tapo niekinis? Kodėl Vilkmergėlės projektui šiemet nebuvo skirta lėšų ir su autoriumi galutinai atsiskaityta? Dar daugiau, kodėl Vilkmergėlės skulptūra, „kultūringai“ atstumta, liko liūdėti skulptoriaus namuose ir nepradžiugino per miesto šventę praeivių? Kas tai – neapsižiūrėjimas, atsainumas, darbo brokas ar eilinis pasižaidimas prasčiokų menininkų nervais, mokesčių mokėtojų pinigais?
Kur čia tas šunelis pakastas? Kas atsakys?
Ukmergės kultūros draugijos pirmininkas Almanacho Eskizai redaktorius Vytautas Česnaitis
