”Naktis uždegs žvakes
Virpėdami mes lauksime
Viens kito
Dar nepaliesto kūno
Pirštai geis
Naktie palauk ,
Nenorime mes ryto
į meilės sodą,
Geismas mus įleis
Manuos delnuos
Suvirpa tavo kūnas
Ir svaigulį mes geriam
Iš vienos taurės
Mes buvom dviese,
Susiliejome į vieną
Nei laikas, nei likimas
Mūsų nepalies.
Geriu tave aš lūpom,
Mano džiaugsme
Ir tu tą patį
Su manim darai
Padovanosiu tau
Ką aš turiu geriausią
Darau tai tyliai ,
Švelniai, nuoširdžiai…
Žuvėdra balta
Virš marių bangos
Lekiu pas tave
Tolimoji
Čia mėlis dangaus
Kopų smiltį priglaus
Kaip aš tave-
Artimoji
Pasigersim abu
Nuo kvapniųjų sakų
Pušys oš
Vėjo sukurtą dainą
Tu gulėsi šalia-
Gintarėlis delne
Mes girdėsim
Kaip vakaras eina
Degs saulėlydžiu jūra
Ir tavo plaukai
Lūpos liesis
Nugairintos vėjo
Jūra- tu
Aš dangus
Ar mums šito mažai
Paklausykim dainuojančio vėjo…..
Ateik į šilumą
Į mano žvakių
Šviesą
Sutemus mano
Pirštai
Lies tavas stygas
Kalbės mana
Širdis
Šią naktį nuogą
Tiesą
Ir mano sielą
Jausi
Lyg manas
Rankas
Vienatvę uždarysim
Į ąsotį
Išlauksim kol ateis
Diena
Dainuos ir gers
Jausmus
Dvasia išalkusi
Besotė
Ateiki prisiglausk
nebūk VIENA..
Žinau, kad Tu esi.
Bernioku būdamas
Tavas akis žvaigždynuose regėjau,
Vėjelyje nuo ežero švelniam
Tavuosius plaukus aš jaučiau,
Ir jūros paukščio klyksme,
Tavo balsą aš girdėjau,
Nors niekados aš tavo veido nemačiau.
Žinau ,kad kankinies jau daugel metų,
Žiūrėdama į vyriškas akis,
Ir nematydama ugnies,-
O aš vis laukiu, nesulaukiu kaip pamišęs
Prislėgtas akmeniu užritintu iš praeities.
Ir nežinau gal susitiksim kartais netikėtai
Klaidžiam gyvenimo kely.
Aš lauksiu Tavęs, net jeigu pasibaigtų mano metai.
Ateik ,mieloji, kad suspėtum, jei gali
Žinau, kad Tu esi,
Bet kur Tu,
Kažkur šalia,
O gal pasaulio pakrašty…
Mylėk mane
kai ievos žydi
ir kai alyvos
vakare svaigins
mylėk ,kai
nėr manęs
tegu visi pavydi
mana širdis
Tave apgins
mylėk nors
per vėlu atrodo
paneigsiu savo
rankų šiluma
man Tavo
meilės reikia
tarsi balto sodo
kuriam gyvena
sielų artuma….
Pasiilgau
Pasiilgau tavęs
pasiilgau
kad užmigčiau
šalia pagulėk
tu pabūk man
ramunėm ir smilgom
paukšteliu šakose
suvirpėk
vakarai tie ilgi
naktys ilgos
o tavęs kaip nėra
taip nėra
supas pievose
vienišos smilgos
po dangaus
ūkanota skara
tu pabūk
su manim
šitą naktį
nekalbėki-tiesiog
tik pabūk
baigia žvakė
ant stalo sudegti
jei gali atskubėk
neužtruk…
Jei tavęs neturėčiau
lyg per naktį keliaučiau
nežinočiau
ką reiškia paliesti
jei tavęs neturėčiau
tik svajonę vis šaukčiau
rankos tiestųsi meilę pakviesti
jei tavęs neturėčiau
akmenėliu pavirsčiau
ir laukimas į miglą pavirstų
Į sustingusią širdį
šaltos žvaigždės žiūrėtų
ir medus nevarvėtų nuo pirštų..
Albinas Kuliešis
