Rugsėjį į Kultūros centro salę paklausyti puikios muzikos rinkosi šventiškai nusiteikę žiūrovai. Čia savo vakarą surengė akordeono virtuozas iš Veprių Edvardas Ratautas su draugais ir savo mokiniais.
Vakare skambėjo įvairi muzika. Edvardo Ratauto suburto instrumentinio ansamblio pasirodymą keitė svečiai. Rima Žudienė, skambindama gitara, dainavo romansus, solo pasirodė E. Ratauto ansamblio dalyvis iš Molėtų Vitalijus Gaulė, vėliau kartu su juo uždainavo ir E. Ratauto dukra Jurgita, instrumentiniame ansamblyje griežianti smuiku. Koncerto pabaigoje violončeles pravirkdė Meno mokyklos Muzikos skyriaus styginių ansamblis, vadovaujamas Angelės Adamonienės. Solo grojo ir E. Ratauto ansamblio narys Tautvydas Pakėnas – daugkartinis konkursų nugalėtojas buvo įvardintas kaip būsimasis Martynas Levickis.
E. Ratautas visą vakarą bendravo su žiūrovais, su kolegomis, draugais. Į sceną pakviestas pirmasis maestro mokytojas Marius Brazdauskas prisiminė mokinio darbštumą, jo norą mokytis muzikos. „Nebuvo minties, kad Edvardas Ratautas neatvažiuotų į pamokas“, – sakė mokytojas. Vieną kūrinį maestro skyrė gražiai mokytojai, su kuria teko dirbti, sugrojo ir Kultūros centro mišraus choro „Vyturys“ vadovo Antano Pociaus sukurtą melodiją.
Koncerto metu prisiminti svarbiausi maestro gyvenimo posūkiai. Juos jis papasakojo ir prieš koncertą.
Maestro pasakojo, kad jau jo proseneliai, vėliau ir tėvas, buvo smuikininkai. Pats E. Ratautas dar į mokyklą nėjo, o jau truputį pagrodavo, nes muzika pačiam buvo labai įdomi. 1958 metais tėvas nusipirko akordeoną „Akord“, bet jį laikydavo toliau nuo vaiko, kad nesugadintų. Tačiau tėvui išėjus į darbą, motina instrumentą duodavo groti, „tampyk nors su koja“, – juokiasi E. Ratautas. Tėvo pažiūrose lūžis įvyko išgirdus kaip mažasis Edvardas groja. Tuomet tėvas savo akordeoną padovanojo būsimam akordeono virtuozui.
Vėliau, jau besimokant muzikos mokykloje, E. Ratauto tėvas pardavė du jaučius ir nupirko itališką, žymiai geresnį akordeoną. Akordeonas suremontuotas, vis dar gerai groja, tik išvaizda prasta.
Apie 1960 metus E. Ratautas surengė pirmąjį koncertą, 1961 metais – sugrojo pirmosiose vestuvėse. Vestuvėse tebegroja ir dabar. „Virš 50-imt metų jose groju“, – pasakoja E. Ratautas. Bet dabar vestuvėse dažniausiai groti nebereikia – groja didžėjai. „Kinta tradicijos, jos po truputį nyksta“, – mano maestro.
1964 metais maestro pradėjo lankyti muzikos mokyklą, kurią baigė 1968 metais (per 4 metus baigė 5 metų programą) ir išvažiavo dirbti į Vilnių, kur stažavosi pas Algirdą Ločerį (žymus akordeonininkas, 1963 – 1983 metų Lietuvos televizijos ir radijo komiteto instrumentinio ansamblio vadovas). Pasak E. Ratauto, tai buvo gera stažuotė. Taip prasidėjo kūrybinė veikla – „kažką atrandi, kažką sukuri, vadovauji kapelom, instrumentiniams ir vokaliniams ansambliams“.
Vėliau sekė armija, mokslas Žemės ūkio akademijoje, kur grojo ansamblyje ir įgijo miškininko specialybę. Juo E. Ratautas pradirbo 20 metų.
Armijoje E. Ratautas pradėjo sportuoti. Sportas liko neužmirštas ir mokantis. Šiek tiek sportuota ir dirbant mokykloje. Tuomet sportas buvo skiriamas palaikyti formą, o ne dėl rezultatų, todėl ir šiandien yra likę fizinės jėgos.
Buvusio imtynininko sportinė forma ir ištvermė padeda grojant akordeonu. Maestro rodo sutinusias rankas. „Jos sutinsta nuo repeticijų, o kur dar koncertai. Juk vestuvėse kartais reikia groti dvi paras“, – sako E. Ratautas.
Po mokslų maestro grįžo į tėviškę – Pagelažius ir pradėjo dirbti tuometinėje Veprių profesinėje mokykloje bei Veprių kultūros namuose. Mokykloje, kurioje pradirbta 14 metų, jis vadovavo keturiems būreliams.
Kultūros centro Veprių skyriuje suburtas 10 muzikantų turintis Instrumentinis ansamblis kitais metais minės 10 metų kūrybos jubiliejų. E. Ratautas taip pat dirba ir Jonavos kultūros centre – vadovauja moterų vokaliniam ansambliui.
Pastaruoju metu maestro daugiausia dirba su mokyklinio amžiaus jaunimu. „Į kapus aš nenusinešiu savo žinių, todėl stengiuosi kažką jaunimui perduoti“, – pasakoja E. Ratautas. Maestro su kiekvienu savo kolektyvo nariu dirba individualiai. Tik kai išmokstama melodija, pradedama repetuoti kolektyviai. „Kartais ir pusmetį melodija nesuskamba“, – sako maestro.
Naujiems kolektyvo nariams – vaikams sudėtinga, nes E. Ratautas grodamas naudoja savotišką stilių, todėl jieme reikia prie stiliaus įprasti. Aišku, groti pagal fonogramą lengviau – „nuspaudei mygtuką ir visas orkestras groja“, – pasakoja E. Ratautas. Tačiau kai reikia groti gyvai – sunku.
Paklaustas, ar lengva dirbti su vaikais, maestro paaiškina, kad su tais, kurie ateina, „bendra kalba randama“. Tik kas keli metai vieni vaikai išeina, ateina kiti. Bet būna ir taip, kad užaugę vaikai grįžta į Veprius, grįžta ir į kolektyvą.
Taip kolektyve gimsta klausytojus užburiančios melodijos. Melodijos, kurios skamba ne tik Vepriuose, bet ir įvairių renginių bei švenčių metu.
Arvydas Pėšina
