Šv. Andriejus (lapkričio 30 d.), pasirodo labai svarbus ir šiandienos gyvenime, norint sužinoti savo ateitį. Pamerkta vyšnios šakelė, gali išpranašauti ne tik santuoką, bet ir parodyti ar sumanyti darbai, planai – geri, ar verta juos tęsti.
Šv. Barboros dieną (gruodžio 4 d.), lydėjo toks priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro“. Tai reiškia, kad gruodui sukausčius žemę, naktys tampa šviesesnės. Ši diena skirta avelių ir ožkų globai, pilna įvairiausių draudimų, burtų, net ir maistas buvo ne bet koks, tik tai dienai skirtas.
Šv. Mikalojaus diena (gruodžio 6 d.), nuo seno mūsų krašte vadinama Arklių diena. Tą dieną geri šeimininkai pamylėdavo savo arklius, sočiai pripildavo avižų, kad jie sveiki peržiemotų ir stiprūs pavasario sulauktų.
Šv. Liucijos arba šviesos diena (gruodžio 13 d.), įdomi tuo, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pat metu. O ryte tik šiek tiek, keliomis minutėmis vėliau kyla ir taip bus iki saulėgrįžos. Nuo šios dienos lieka 12 dienų iki Kalėdų.
Profesorius siūlė šia dieną paminėti uždegant ant palangės 12 žvakelių. Nuo jų net ir gatvėje tampa šviesiau. Mūsuose taip pamėgti Kalėdų vainikai yra atkeliavę iš Klaipėdos krašto, į supintą iš eglišakių, žilvičių rykštelių vainikėlį, papuoštą sausomis gėlėmis ant stalo statomos keturios storos žvakės. Šis vainikėlis puošiamas advento pradžioje, o žvakelės po vieną uždegamos kiekvieną šeštadienį po vieną, kai degs visos keturios – jau ir Kalėdos.
Gruodis ir kalėdinių prieššventinių turgų metas. Šeškaturgio metu buvo prekiaujama šiltais rūbais, pirštinėmis, šeškų kailiukais. Skaistaturgyje bernai ir mergos, gavę atlygį, pirkdavo dovanų savo mylimiesiems. O paskutinysis prieš Kalėdas turgus vadinosi saldaturgiu. Iš toliau atvykę sodiečiai pirkdavo visko, ko reikia šventiniam stalui – medaus, spanguolių, aguonų ir visokių saldėsių.
Profesorė, mūsų kraštietė, Bronislava Kerbelytė prisiminė savo mamos pasakojimą, kad Ukmergėje turgus vykdavo ketvirtadieniais, o posakį: „Be vargo nebus ir četvergo“ galima būtų paaiškinti, „jei nedirbsi, tai ketvirtadienį neturėsi ką parduoti“. Prieš Kalėdas Ukmergėje taip pat vyko saldaturgis.
Apžvelgęs Kučių ir Kalėdų papročius bei šventinio stalo ypatumus, skiriančius Lietuvos regionus vieną nuo kito, profesorius supažindino ir su Kalėdų senelio atsiradimo istorija. Liaudiškieji Trijų Karalių šventės papročiai, anot profesoriaus, nėra sudėtingi. Visoje Lietuvoje po kaimus vaikščiojo dažniausiai trys jauni vyrai, apsivilkę „karališkais“ rūbais, tačiau Vilniaus krašte tos vaikštynės buvo ypač iškilmingos – ėjo karalienė, žvaigždė, angelas ir t.t. „Karaliai“, aplankę kiekvieną sodybą, iki šių dienų šventinta kreida užrašo ant durų staktos savo vardų raides K+M+B+. Žiemos švenčių apžvalgą profesorius baigė Pusiaužiemio, (sausio 25 d.) tikėjimais.
Po gražios, informatyvios pažinties su žiemos šventėmis, folkloro ansamblis „Dagilėlis“ paskutinį kartą prieš keturių savaičių susilaikymo laikotarpį, visus susirinkusius linksmino mūsų krašto dainomis bei šokiais.
Dėkojame bitininkui Vytautui Markauskui, ūkininkei Genutei Sakalauskienei, kultūros darbuotojai Janinai Giedraitienei, tautodailininkei Laimai Dzigaitei, „Eskizų“ redakcijai.
