Gegužės 18 dieną Taujėnų dvare, kavinėje „Lėkštės studija“, Taujėnuose gyvenančios merginos iš Ukrainos vaišino Lietuvos gyventojus tradiciniais ukrainietiškais patiekalais.
Vaišės sumanytos kaip padėkos gestas Lietuvos žmonėms už suteiktą pagalbą ukrainiečiams.
Vakaronėje dalyvavo Ukmergės, Taujėnų, Vilniaus ir kitų miestų gyventojai, kurie buvo tiesiogiai susiję su tikslinės pagalbos teikimu ukrainietėms su vaikais, taip pat Taujėnų gimnazijos direktorė Loreta Zdanienė, Taujėnų dvaro savininkė Vida Stackevičienė ir Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas.
Dabar Taujėnuose gyvena 7 moterys ir 14 vaikų iš Ukrainos. Visi jie vienaip ar kitaip dalyvavo kuriant šią šventę.
Vaikai surengė nedidelį koncertą. Vakarienė buvo sudaryta iš penkių patiekalų, įskaitant, žinoma, tradicinius barščius ir koldūnus.
Svečiams skanaujant skanėstus, Ukrainos vaikus ir vakaro svečių vaikus linksmino Tatjana Sokolova ir Lina Peniak. Tatjana piešė ant veidų, o Lina norintiems klijavo tatuiruotes.
Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas padėkojo ukrainietėms už pakvietimą, o kavinės darbuotojoms – už pagalbą organizuojant renginį. Meras kalbėjo apie pagalbą, kurią Ukmergė renka ir siunčia į Ukrainos giminingus miestus, įskaitant Kamenecką-Podolską. Rolandas Janickas pabrėžė, kad miestas ir jo gyventojai daro viską, kad naujieji jo gyventojai – nuo karo bėgančios ukrainietės ir ukrainietės – naujoje vietoje jaustųsi patogiai ir ramiai.
Atidarydama vakarą, iš Brovarų miesto Kijevo srityje atvykusi Karina Samovol, kalbėjo:
„Nuoširdžiai dėkojame, kad palaikėte mus šiuo sunkiu mūsų gyvenimo laikotarpiu. Esame dėkingi už Jūsų pagalbą ir paramą. Dėkojame už dėmesingumą, reagavimą ir gerumą – tokias savybes, kurios mūsų laikais yra tokios retos. Dvigubai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad pasaulyje yra tokių simpatiškų, dosnių sielų ir rūpestingų žmonių. Mes visada prisiminsime jūsų gerumą ir džiaugsimės kada nors galėdami jums atsilyginti tuo pačiu, bet ne tragiškų ar dramatiškų įvykių kontekste. Ukrainos žmonės pamatė, kas yra iš tikrųjų mūsų draugai ir broliai. Dabar Lietuvoje saugiau jaučiasi daugiau nei 50 000 nuo karo pabėgusių ukrainiečių. Žmonių santykiai neįsivaizduojami be šilumos ir rūpesčio. Dėkingumas yra vienas iš būdų parodyti žmogui savo meilę ir tolerantiškumą. Todėl šiandien paruošėme savo ukrainietiškus tradicinius patiekalus ir atsidėkodami už pagalbą su malonumu vaišinsime jus.„.
Po vakarienės, kurią perpynė ukrainiečių vaikų pasirodymai, merginos šiek tiek papasakojo apie tai, kaip ir kodėl atsidūrė Lietuvoje. Štai keletas iš jų.
Lilija Polonnikova pasakojo, kad, „prasidėjus karui buvo stipri baimė, trūko supratimo, kas mūsų laukia. Labai dažni, klaikūs oro antskrydžių perspėjimų garsai, nuolatinis lakstymas su vaiku po prieglaudas, įkvėpė mintis apie išvykimą iš Ukrainos, siekiant išgelbėti dukros gyvybę ir nervų sistemą. Kelis kartus rinkome daiktus, dėl įvairių priežasčių nebuvo galima išvykti. Bet tada išgirdome apie labdaros fondo „Sparnas pagalbai“ veiklą. Taip su dukra atsidūrėme Lietuvoje ir čia jaučiamės saugiai. Jūsų pagalba yra neįkainojama. Labai ačiū už viską, ką dėl mūsų padarėte!”.
Jekaterina Pogorela sakė: „Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra istorija, deja, yra tragiška, bet kad ir ką sakytume, visi šie įvykiai bus įrašyti į knygas, kurias išmoks mūsų vaikai. Ir visi jie bus tiesioginiai šių istorinių įvykių dalyviai, jie bus tarp tų, kurie paliko gimtąjį kraštą, bėgdami nuo karo. Esu kilusi iš Dniepropetrovsko srities, Kijeve gyvenu apie 12 metų. Likus porai dienų iki vadinamosios Rusijos „specialios operacijos“ Ukrainoje pradžios, su vaiku nuvykome pas tėvus į Dniepropetrovsko sritį. Prisimenu vasario 24-osios rytą, kai mama atėjo ir pasakė: „Dukra, prasidėjo karas“. Nenorėjau tuo tikėti, bet paėmusi telefoną ir perskaičiusi naujienas išsigandau. Rusija užpuolė Ukrainą, sostinę. Nuo tada kiekvienas rytas prasidėdavo tuo, kad skaitydavome žinias, o diena baigdavosi tuo, kad žiūrėdavome žinias per televizorių. Ir taip iki kovo 25 dienos, kol sėdome į autobusą ir išvažiavome į Lietuvą. Nuolat kaukiančių sirenų ir virš mūsų skrendančių sraigtasparnių bei lėktuvų garsai, visa tai paveikė vaikų elgesį ir mūsų būklę. Siekdami išgelbėti ir nuvežti vaikus į saugesnę, ramesnę vietą, nusprendėme išvykti iš Ukrainos ir tai buvo teisingas sprendimas. Niekada nepamiršime laiko, praleisto rūsyje su tėvais ir vaikais. Kaukiant sirenai, nusileisdavome į rūsį ir laukdavome oro antskrydžio pabaigos. Žaidimais stengėmės atitraukti vaikų dėmesį, linksminome kaip įmanydami. Ir štai kovo 25 d., padedami labdaros organizacijos „Pagalbos sparnas“, evakuaciniais autobusais pajudėjome į Lietuvą. Dvi ilgos dienos kelyje ir atsidūrėme šalyje, kuri mus labai šiltai priėmė ir suteikė didelę pagalbą, už ką esame labai dėkingi.”.
Kiek vėliau Julija Bogdanova, kuri negalėjo asmeniškai dalyvauti susitikime, atsiuntė savo istoriją.
„Karas Ukrainoje. Kiekvieną dieną skaitau šias eilutes, ieškau naujienų. Rankos dreba. Sprogimai Nikolajeve. Charkove – antskrydis. Mariupolis bombarduojamas. Azovstal nuolat patiria oro antskrydžius. Man tai ne tik miestų pavadinimai. Esu buvusi daugelyje šių miestų. Charkovas yra antroji Ukrainos sostinė. Graži infrastruktūra, daug turistų. O Mariupolyje turiu giminių. Mamos brolis ir pusbrolis. Kaip sekasi jums? Kur Jūs esate? Kuriame rūsyje gelbstite savo gyvybes? Ar nebadajaute? Kad tik būtų gyvi. Siela suplėšyta į šipulius. Nervai neleidžia man ramiai gyventi. Begalinės paieškos, skambučiai, miego trūkumas naktimis. Diena po dienos. Mariupolis bombarduojamas. Iš artimųjų jokių žinių. Telefonai tyli. Mane labai slegia nežinomybė. Mėnuo… Pusantro… Skambutis. Telefone tyla. Po kelių sekundžių… „Sveika, mažoji sesute! Mes gyvi, išlipome iš pragaro. Mes važiuojame pas jus.”. Dieve mano, gyvi! Gyvi. Ašaros, džiaugsmas. Mano artimieji, jie jau pakeliui… Tik vėliau sužinojau, kad mano dėdė buvo kankinamas rusų orkų. Kad šie nežmonės į jį gesino nuorūkas ir į kelnes įkišo granatą. Išrengtas nuogas, pažemintas. Jie sakė, kad nužudys. Ir sudoros mano sesers sūnų. Jie paėmė jų telefonus. Tačiau per stebuklą jiems pavyko pabėgti.
Mano širdis beprotiškai daužėsi. Sirenos. Mano mieste cypia ir dejuoja sirenos. Ilgai, tęsiamai. Paliko karo antspaudą amžiams. Išvažiuok, išvažiuok! Na, ko tu lauki? Bus blogiau. Senis iš bunkerio nesustos. Sukasi mano pasąmonėje. Gelbėk vaikus! Mano smegenys rėkia. Surenkami krepšiai. Dar kartą patikrinu dokumentus, ar užtenka vandens ir maisto. Apranga minimali. Stop. O kur eiti? Ką aš galiu? Viena, su dviem vaikais. Baimė. Važiuoti į niekur? Sirenos, sirenos.. Išvažiuok!
Internete akys užkliūna už skelbimo. Bažnyčia „Gyvybės vanduo“ („Живые Воды”) organizuoja evakuaciją į Lietuvą. Lydint policijos ir greitosios pagalbos automobiliams. Lietuva. Toks tolimas ir nežinomas žodis. Nedvejodama užpildžiau anketą. Rytoj išvykstame. Nemigo naktis. Ar aš elgiuosi teisingai? Ar būtina palikti gimtąją ir tokią kankinamą šalį? O gal pasilikti? O kaip vaikai? Jie neturėtų visko matyti. Nenoriu daugiau sirenų ir panikos.
Dvi dienas keliavome autobusu. Mamos ir vaikai. Mažiausiam kūdikiui buvo dvi savaitės. Sunku. Sudėtinga. Baugu. Bet mes patekome į Lietuvą, Kauną. Migracijos tarnyboje mus pasitiko darbuotojai, savanoriai. Užuojauta, šypsenos, apkabinimai. Mums buvo pasakyta, ką turėtume daryti. Kur kreiptis, kokius dokumentus pildyti. Čia, Migracijos tarnyboje, su vaikais pirmiausia sužinojome, kas yra empatija ir tikra atjauta. Tai buvo tik pradžia.
Tada dar nežinojome, kad atsitiktinai atsidursime didingame, mielame ir jaukiame, mažame miestelyje Taujėnai. Nežinojome, kad vyresnioji dukra mielai važiuos paspirtuku į mokyklą ir lankys sporto skyrių. O jauniausias sūnus eis į darželį pas besišypsančius ir dėmesingus mokytojus. Ir aš nežinojau, kad čia rasiu savo antrąją šeimą. Dabar Lietuvoje turime tikrų draugų. Ir tai neapsakoma. Mūsų draugystę reikia matyti ir jausti. Ir tai yra amžinai. Ir vis dėlto tada dar nežinojau, kad įsidarbinsiu mokykloje ir dirbsiu su nuostabia mokytojų komanda. Kur visi supras ir nepaliks vienos su neišspręsta problema. Atskirai noriu padėkoti direktorei Loretai Zdanienei. Ji nuvedė mūsų ukrainiečius vaikus į Taujėnų gimnaziją. Tai labai jautri, simpatiška moteris, mylinti savo darbą. Labai ačiū už jūsų darbą.
Savo istoriją rašiau būdama Lietuvoje jau daugiau nei mėnesį. Lietuva tapo mūsų šeima. Tikra, drąsi, vieninga šalis, su didžiule, gera širdimi. Tu išgelbėjai mano vaikus ir davei jiems gyvybę. Myliu tave, Lietuva!”.
Andrey Sokolov
Vladislavos Sokolovos nuotr.
