Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų. Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.
Teisingai sakoma: „Nori sužinoti, ar tau gerai, ar blogai, – palygink”. Tik štai ką ir su kuo lyginti? Matęs Švedijos socialinę sistemą, darbo santykius Prancūzijoje ar JAV maisto produktų kainas, lygins su tuo, ką matė. Tačiau tokios jau mūsų realijos, kad tie, kurie tą matė, – tą patį ir mato, nes jų tarp mūsų jau nebėra. O štai gyvenantieji Lietuvoje, kaip ir dauguma likusių savo šalyse Rytų Europos šalių piliečių, turi kitokių jiems žinomų pavyzdžių.
Štai čia mes turėtume atsukti mūsų atminties juostelę šiek tiek atgal – į tarybinės imperijos konvulsijų laikotarpį, į pirminio kapitalo kaupimo laikotarpį, į „berniukų“ ir „šeimų“ karaliavimo laikotarpį. Kai pasakoju savo vaikams, kad buvo laikas, kuomet aplink turgų stovėjo dešimtys žmonių, pardavinėjančių dulkių siurblių „žarnas“, gautas kaip atlyginimą, jie juokiasi. Jie manimi tiki, bet matau, kad neįsivaizduoja, kaip tai atrodo iš tikro. Kažkas panašaus buvo ir man, kai spaliukiškai pioneriškos vaikystės laikais skaičiau knygas apie Rusijos pilietinio karo laikus ir man atrodė, kad šios istorijos iš visiškai kito pasaulio ir taip tiesiog nebūna.
Atmintis apie šį laikotarpį išliko. Kaip ir išliko įsitikinimas, kad kiekvienas pokytis neišvengiamai sukels problemų. Perversmas atves į valdžią dar didesnį tironą, revoliucija – skurdą, rinkimai – naują demagogą. Ar mes esame kuo nors unikalūs? Tikrai ne. Kinų prakeiksmas „Kad tau tektų gyventi permainų laikotarpiu“ atsirado ne šiandien ir ne vakar, o atkeliavo iš amžių glūdumos.
O kur dar kitokio pobūdžio istorinė patirtis, kurį mums pataria: „Nesikišk, nekalbėk garsiai, sutik”. Naujausia Lietuvos, kaip ir visų Rytų Europos šalių, istorija rašyta krauju, kurį liejo ir svetimi, ir savi. Jus man pasakysite, kad ji jau pamiršta? Nepamiršta, kol iš praeities mus pasiveja totalitarinių ideologijų pasėkėjai. Nepamiršta, kol mes patys nutylame supratę, kad mūsų vieno ar kito istorinio fakto vertinimas nebeatitinka šiuo metu galiojančios „teisingos“ jos versijos.
O juk istorinis procesas – tai ne vien vadovėlių puslapiai ar konferencijų temos. Tai identiteto klausimas. Pateisindami rudą, raudoną ar tautinį smetoninį diktatą, mes tuo pačiu pirmiausia „išskalbiame“ nuo kruvinų dėmių ne tik istorinius faktus, bet ir suteikiame sau pagrindą pateisinti panašų diktatą, jei jo spalva mums pasirodys tinkama. Ir nėra didesnės klaidos manyti, kad gali atsirasti „teisinga diktatūra“ ar „teisingas diktatorius“.
Skaitau šios dienos interneto komentarus. Vox populi vox dei, tačiau atrodo, kad šią šalį išminties dievai apleido jau seniai. Praleidžiu dešimtys paverkšlenimų dėl mažų pensijų, pašalpų, dėl brangių dujų ir „pigaus“ komentatorių darbo įvertinimo. Bet nuolat užkliūva teiginiai „Reikia lyderio“, „Aš eičiau protestuoti, bet neisiu su…”.(toliau išvardinamas visas sąrašas netinkančių) ir apeliavimas į „gerą valdžią“. Ir tik vienas kitas parašo – duokite mums galimybę įtakoti bent ir dabartinę valdžią.
Todėl sugrįžkime prie vadinamosios pasaulinės revoliucijos reikalų. Procesai, prasidėję Ispanijoje šūkiu „¡Democracia real YA!“ ir maištu prieš tradicinę politinę sistemą, yra be galo tolimi mums įprastam protesto šūkiui „Darbo, duonos, teisingumo!“. Prie darbo, duonos kąsnio ir veiksnios teisinės sistemos vakariečiai yra jau pripratę, ir tai, kas jiems šiandien atrodo kaip baisi krizė, mums 1991-aisiais atrodytų lyg Dievo dovana. Vakarų piliečiai nori ne tik geros, bet ir jų betarpiškai kontroliuojamos valdžios. Nors prancūzų, ispanų ar italų valdžia niekuomet nesugalvos uždrausti piliečiams išeiti į gatves net ir galimo nekontroliuojamo pilietinio protesto akivaizdoje, ji vis tiek jau netenkina didelės dalies piliečių, kurie laiko ją atgyvenusia.
Pilietinis protestas Lietuvoje – tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę: nepriteklių ir negandų kamuojamas žmogus labiausia bijo prarasti tą, ką vis dar turi. Jei padėtis nepablogės taip smarkiai, kad neliks ko prarasti, jokių protestų ir nebus. O jei gyvenimas pagerės ir „Darbo, duonos teisingumo“ lūkesčiai bus bent iš dalies patenkinti?
Mes juk iš tiesų suvokiame, kad gali būti kur kas blogiau. Žodžiai „hiperinfliacija”, „devalvacija” ar „deficitas” mums nėra sausi ekonominiai terminiai, o asmeninės patirties dalis. Čia prašosi dar vienas palyginimas – ši kartą su dabartine Rusija, kurioje visi visuomeniniai judėjimai nurimo, vos tik Putinas atėjo į valdžią ir eilinis rusas pajuto pagerėjimą. ( Tie, kurie nenurimo, buvo užstumti į užribį.) Leidimai mitingams neišduodami, rinkimai ir televizijos tapo kontroliuojamos. Ar nematome kai kuriu panašumų su Lietuva? Juk ir mes, norintys tik darbo ir duonos, galime puikiausiai išsiversti be teisingumo.
Vitalijus Balkus
