Ponai ir ponios, turiu blogą naujieną – mums iš vėl gresia ekonomikos pakilimas. Ką bedarytume, metas, kuomet suriaumos „Baltijos tigrai“, vis tiek nenumaldomai artėja. Tiesa, šių šiaurės klimatui atsparių gyvūnų populiacija sumažėjo, tačiau noras riaumoti neišblėso. Nesu zoologas, tad negaliu pasakyti, kokias atvejais tigrai „kelia balsą“, bet kaip katės šeimininkas tikrai žinau du atvejus, kuomet ji tampa labai triukšminga: kai pavasarį užsinori romantiškos patvorių „meilės“ ir kai paprasčiausiai nori ėsti.
„Baltijos tigrų“ meilė labai nepastovi ir traukia šiuos plėšrūnus į įvairias puses. Tai į Vakarus, į kuriuos kviečia asilas ir dramblys, tai į Rytus, kuriuose gyvena meška, todėl daug įdomiau pakalbėti apie numanomą tigrų racioną.
Tokia jau nūdienos taisyklė – XXI a. medžioti jau nepavyks, tad pašarą bus privalu pasigaminti pačiam, o jei pasigaminti nemokėsime – teks pirkti. Atrodytų, viskas paprasta. Jei tikėtume kai kuriais šauniais mūsų ekspertais, svarbiausia, kad sugebėjome išgyventi sunkmetį, o toliau pagerėjimas jau vyks savaime – pagal tas pačias „ano“ pakilimo žaidimo taisykles.
Vienas po kito pasirodo straipsniai, skelbiantys apie bankų atrišamą paskolų maišelį, apie vėl prasidedantį NT rinkos atsigavimą, apie gerėjančius BVP rodiklius. Kartais ima atrodyti, kad vadinamoji krizė buvo į slogą panaši liga, kuri pati atsiranda užsikrėtus, nuo kurios pagyjama savaime ir kuri nesukelia jokių pasekmių – išgijus galima gyventi taip, lyg jos ir nebūtų buvę.
Esu priverstas sutikti, kad „tigrų“, bent jau pietinio „Baltijos tigrų“ porūšio, mityba po sloga vadinamos krizės gali ir nepakisti. Atsidarę mano mėgstamiausią LR Statistikos departamento puslapį, randame juodu ant balto parašyta, ką pagaminome ir ką sugebėjome parduoti kitiems:
Eksporto struktūra pagal KN skyrius (procentinė dalis nuo bendrojo šalies eksporto, ištrauka)
Ko gero, nereikia būti dideliu Lietuvos pramonės žinovu, kad suprastum, jog po apibūdinimu „Mineraliniai produktai“ mes matome vienos didelės įmonės darbo rezultatus, o po apibūdinimu „Chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija“ slepiasi kitos stambios pramonės įmonės eksportas. Abi šios įmonės visiškai priklausomos nuo įvežtinių išteklių ir jų dalis eksporte stabiliai viršija trečdalį viso šalies eksporto. Šis skaičius tampa dar nemalonesnis žinant, kas pagrindinis šių išteklių tiekėjas ir kokiais metodais tas tiekėjas kartais mėgsta vykdyti savo užsienio politiką.
Tiesa, dar visai neseniai buvo bandoma įrodyti, kad pramonės veikla „tigrams“ nėra jau tokia svarbi. Ir kam tas eksportas? Teiginius apie neva pasenusį požiūrį į ekonomiką šį kartą palikime jų autoriams, priminę jiems kad ir Islandijos patirtį. Tačiau faktas lieka faktu – šalis, kuri nieko negamina, ankščiau ar vėliau prasiskolina kaip nevykęs kazino lošėjas. Išimtis būtų nebent tokie pinigų traukos „magnetai“ kaip Monakas. Ta pati Šveicarija, dažnai įsivaizduojama kaip bankų šalis, turi pakankamai didelį realų ekonomikos sektorių ir sėkmingai gamina didelę pridėtinę vertę turinčius produktus.
Šalis, kuri priklausoma nuo vienos ūkio šakos, irgi anksčiau ar vėliau susidurs su tos šakos griūtimi. Taip kadaise atsitiko su Vakarų Europos anglies pramone, kurį per trumpą laiką tapo tiesiog nereikalinga. Kas vyko tuomet Didžiojoje Britanijoje, ko gero, aiškinti nereikia. Žinodami, kaip skaudžiai vyko anglies pramonės žlugimo procesas, pabandykite dabar įsivaizduoti, kas įvyktų Lietuvai netekus galimybės perdirbti atvežtinę naftą.
Esminis mažos šalies, kaip ir mažos įmonės, privalumas yra tas, kad jai nereikia pernelyg daug laiko sureaguoti į aplinkos pokyčius ir prie jų prisitaikyti. Nišų užėmimas, specifinių didesnę pridėtinę vertę turinčių produktų gamyba ar naujausių technologijų siegimas yra tie veiksniai, kurie leidžia nenugrimzti į bedugnę praradus net ir visą ūkio šaką. Geriau būti ne tigru, dinozauru ar industrinės gigantomanijos kamuojamu mamutu, o driežu, kuris, praradęs uodegą, ją vėl ataugina.
Štai čia mes priėjome, mano manymu, svarbiausią klausimą. Kaip šalyje, kuri turi vieną didžiausių diplomuotų specialistų skaičių, kurioje veikia net keli universitetai, kurioje iš dalies išliko mokslinė bazė ir kurioje, remiantis apklausų duomenimis, net 2/3 piliečių galvoja apie nuosavą verslą, galėjo atsitikti taip, kad esame priversti nuolat balansuoti ties griūties riba? Ir kas įvyko, kad nemažai protingų bei išsilavinusių piliečių dirba nekvalifikuotus darbus svetur? Galiausiai, kokia stichinė nelaimė atsitiko, kad dabar esame priversti kalbėti apie užsienio darbuotojų importą?
O juk atsakymas nesudėtingas. Mažųjų gamybos įmonių padėtis Lietuvoje nepavydėtina. Iš vienos pusės jas spaudžia nekontroliuojamas importas iš Kinijos, iš kitos – vis besipučiančių Lietuvos teisės aktų reikalavimai. Taip pat nereikia pamiršti, kad šalyje, kur 2,8 mln. gyventojų tenka daugiau nei 30 tūkst. įvairaus lygio „atsakingų asmenų“, visuomet atsiras biurokratas, o kai kada ir ne vienas, kuris priplos įmonę lyg musę neprotingai pritaikęs neprotingą įstatymą. O jei dar prisimintume, kad ir taip nedidelė Lietuvos mažmeninės prekybos rinka yra iš esmės padalinta tarp kelių stambių žaidėjų, kurie verčia gamintoją šokti pagal jų dūdelę, turėtume padėtį, kada lietuvis verslininkas mieliau rinksis importą iš Kinijos, o ne plėtos nedidelę specializuotą gamybą. O ir iš ko plėtos, jei „anuo“ pakilimo laikotarpiu bankai neskolindavo gamybai, o savų lėšų jai mažai kas turėjo.
Štai ir turime padėtį, kuomet pramonės darbininkų iš esmės reikia tiek, kiek jų pajėgia įdarbinti stambiausios įmonės. Na, o žinodami, kad pridėtinė lietuviškų prekių vertė dažniausiai nėra didelė, o kai kurių įmonių savininkų „vadybos“ įgūdžiai susiformavo dar „brigadų“ ir „šeimų“ laikotarpiu, kuo puikiausiai suprasime, iš kur atsiranda pigios darbo jėgos poreikis.
Naujas šių „tigriukų“ šuolis, gavus galimybę įsivežti nekvalifikuotą ar mažai kvalifikuotą darbo jėgą, bus atliktas atsispyrus nuo mažiau teisių turinčių ir menką atlygį gaunančių (jei iš viso gaunančių) atvežtinių „žmogiškųjų resursų“. Vis dažnėjantys kai kurių ekspertų siūlymai įvežti darbininkus iš esmės yra tik stambių „manufaktūrų“ norų retransliavimas.
Be abejo, puikai suprantu, kad nekvalifikuotų darbuotojų labiausiai reikia ne pramonei, o statybos ir paslaugų sektoriams. Minėtos dvi eksporto įmonės tokių darbuotojų poreikio neturi, nes jų specifika neleidžia dirbti tinkamai neparuoštam darbuotojui. Vis dėlto kalbu apie įmones, galinčias diversifikuoti Lietuvos eksportą, nes „manufaktūros“, iš esmės manipuliuojančios vien darbo jėgos kaina, nėra jokia išeitis.
Visiškai sąmoningai nepaminėjau pagrindinės problemos – prasto bankų požiūrio į gamybinį sektorių. Kodėl? Kaltinti bankus, kurie tiesiog vadovaujasi verslo logika, atrodo pernelyg populistiška. Jiems leista veikti netrukdomai – jie ir veikia netrukdomai. Čia greičiau kalta valdžios politinės valios stoka. Juk nebuvo politinės valios, kuomet, mažinant privalomas atsargas, nebuvo sutarta arba net imperatyvai nurodyta atsilaisvinusius pinigus skirti Lietuvos gamybinio sektoriaus kreditavimui. Nenuostabu, kad šie pinigai tuoj pat nukeliavo motininiams skandinavų bankams ir jais dabar finansuojama tų pačių Azijos gamybininkų veikla. Nebuvo politinės valios ribojant spekuliatyvų negamybinio sektoriaus pūtimąsi. Nenuostabu, kad prasidėjus krizei spekuliantai savo kapitalus išgelbėjo, o štai juos kreditavusios gamybos įmonės – žlugo.
Nepaisant viso to, valdžios koridoriuose mes vėl girdime kalbas apie tariamą būtinybę sudaryti bankams kuo palankesnes sąlygas, kad šie tik skolintų – nesvarbu kam ir kokiomis sąlygomis. O juk visi sprogstantys „burbulai“ labiausia kenkia ilgalaikį verslą turinčioms įmonėms, t. y. tai kategorijai, kuriai priklauso gamybininkai. Gamybininkas atsiduria dvigubame pavojuje, jei rizikuoja kurti savo unikalius produktus, kurių sekmė rinkoje sunkiai prodnozuojama . Na, o jei jo įmonė dar ir nedidelė, tuomet jis dabartinėmis „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis yra potencialus mirtininkas.
Taigi, kad ir kas ką sakytų, man vis tiek niekaip nepavyksta savęs įtikinti, kad Lietuva tuoj taps panaši į riaumojantį tigrą ar gudrų driežą. Ji labiau primena pilką laukų kiškį, per pavasario potvynį spėjusį užšokti ant ledo lyties ir dabar plaukiantį pasroviui kur akys veda.
Vitalijus Balkus
