Tarp Lietuvos valstybiniame archyve saugomų dokumentų yra labai įdomus 1766 metų Ukmergės pavieto žemės teismo aktas, kuriame kalbama apie miestiečių maištą prieš Ukmergės dvaro valdytoją – seniūną Joną Epaješą.
Nuo 1763 metų pradėjęs valdyti Ukmergės dvarą – seniūniją J. Epaješas, tvirtindamas, kad Ukmergė neturi ir niekada neturėjo laisvo miesto teisių privilegijos, o jos gyventojai „nuo seno pavaldūs seniūnijai“, vis didino miestiečių mokesčius ir kitas prievoles tol, kol tai sukėlė atvirą pasipriešinimą. Savo skunde seniūnas rašė, kad miestiečiai specialiai atsikvietė į miestą „kažkokį poną Pilipavičių, Vitebsko miestietį, tam, kad įsikurtų ir keltų maištus prieš seniūną“.
Pilipavičius, atvykęs į Ukmergę 1765 metais, pažadėjo, kad pasistengs gauti iš karaliaus Magdeburgo teisių privilegiją, o pats bus miesto vaitas ir visus išlaisvins nuo pavaldumo dvarui. Todėl, pasak seniūno, ukmergiečiai jau tada pradėjo „maištą, sukilimą ir rūsčius grasinimus prieš seniūną ir jo jurisdikciją“.
Tikrasis maištas prasidėjo 1766 metų rugsėjo 23 dieną, kai Pilipavičius, su palyda atvykęs į dvarui priklausantį Kadrėnų kaimą, liepė sušaukti viso valsčiaus valstiečius, o jiems atvykus paliepė, kad jie nuo šiol nevykdytų jokių prievolių dvarui. Jei kas mėgintų eiti lažą, tokius liepta užmušti vietoje.
Seniūnas aimanuoja, kad nuo tos dienos „valsčius dvaro nebeklauso, prievolių nevykdo ir vykdyti nenori“. Grįžęs iš Kadrėnų į Ukmergę Pilipavičius pasiskelbė miesto vaitu ir švęsdamas karčemoje savo vaitystę ragino miestiečius neklausyti dvaro. Iš vieno valstiečio išgirdęs, kad karčemon turi ateiti ekonomas (seniūno ūkvedys) Pilipavičius liepė pastatyti ant stalo butelį vyno, butelį midaus, butelį degtinės, ąsotį alaus ir užtaisytą pistoletą. Po to tarė: „Jei ekonomas ateis manęs aplankyti, tai pavaišinsiu jį gėrimais, kuriuos pats geriu, o jei su kokiais paliepimais, tai pistoletu jį pavaišinsiu, kulką krūtinėn įvarydamas“. O miestiečiams liepė: „Jei nesusikalbėsim, tai gyvo neišleiskit“. Kažkieno, matyt, įspėtas ekonomas į karčemą neatėjo.
Po kelių dienų Pilipavičius iš miesto išvyko palydėtas susirinkusių miestiečių ir viso valsčiaus valstiečių šauksmais „Valio!“ ir „Dabar mes nieko nebijome, turime savo vaitą ir nuo šiol dvaro klausyti atsisakome“. Ukmergiškis Motiejus Čapkovskis, sėdęs ant arklio, jodinėjo gatvėmis ir ragino visus neklausyti seniūno su ekonomu ir parodyti jiems „Rygos fruktą“ (taip tada špygą vadino). Vėliau nuėjęs į kordegardiją (miesto sargybos būstinę ir areštinę) Čapkovskis, „pasigriebęs kardą“, sakė, kad „šioje vietoje netrukus seniūnas ir ekonomas sėdės grandinėmis sukaustyti“. Ekonomas Grosas, „turėdamas seniūno instrukciją“, liepė areštuoti „maištininką“ Čapkovskį, bet šis su „padėjėjų pagalba“ išsivadavo. Po to visi, „pistoletus užsitaisę ir kardus prisijuosę“, grasino, kad užmuš ekonomą, jei vėl mėgins suimti Čapkovskį. Kaip vėliau tvirtino persigandęs ekonomas, „tikriausiai būtų tą ketinimą įvykdę“, jei kiti „nuovokesnieji“ nebūtų su jais „iki vėlumos ulioję“.
Beuliodami maištininkai kuriam laikui ekonomą buvo pamiršę, Seniūnas nepaklusniuosius miestiečius ir kaimiečius padavė į Ukmergės pavieto žemės teismą, kuris prasidėjo1766 metų spalio 13 dieną. Miestiečiai savo ruožtu tą pačią dieną padavė teisman seniūną, kaltindami jį nepakeliamomis neteisėtomis prievolėmis. Pasak jų skundo, seniūnas grasino, kad nepaklusniuosius kankins, o po to „budelis kirviu juos sukapos į keturias dalis“.
Teismo dieną vėl vyko neramumai. Kai ekonomas norėjo iš teismo salės kelis žmones nusivesti bausmei į dvarą, du iš jų – Stanislovas Petrauskas ir Antanas Pilkovičius – pasakė, kad suimami ir mušami nesiduos, o jei kas mėgins tai daryti, ne vieną mirtinai paklosią. Tie patys Petrauskas ir Pilkovičius vėliau nuėję į dvarą klausinėjo dvaro prievaizdą, kokių seniūnas ketina reikalauti iš miestiečių prievolių ir grasino, kad jų nevykdys ir seniūno bei ekonomo neklausys, nes turi savo vaitą, o jei bus verčiami, ne vieną užmuš.
Tą dieną ukmergiečiai, „užsitaisę pistoletus, su kardais“ vaikštinėjo gatvėmis, žadėdami žygiuoti į dvarą ir ten ką nors nugalabyti. Įvyko dar vienas incidentas. Kaip tik tą dieną iš viešnagės grįžo ekonomo žmona. Jai privažiavus prie Šventosios ir belaukiant kelto, kitoje Šventosios pusėje būrys ukmergiškių keltininkui žydui uždraudė kelti, šaukdami: „Tai mūsų, o ne seniūno keltas! Neduok kelto, o jei neklausysi, gausi šimtą lazdų!“ Vis dėlto vargšas keltininkas po tokių „baisybių“ ekonomienę perkėlė. Tada miestiečiai, apsupę jos vežimą, šūkavo, kad nieko nebebijo ir jokių prievolių daugiau nebevykdys.
Kuo viskas baigėsi, galime tik spėlioti – daugiau dokumentų nėra. Atrodo, kad abi pusės priėjo kažkokį kompromisą. Šiaip ar taip, miestiečių niekas neketvirčiavo, kaip kad gąsdino seniūnas, o patys ukmergiškiai dvare nieko nenugalabijo, nors ir buvo žadėję. Vis dėlto seniūnas su ekonomu turėjo daug baimės ir nuo tol, pasak ukmergiškių, „miestiečius paliko ramybėje“. Seniūno prievarta smarkiai sumažėjo, nors miestiečių prievolės dvarui ir nebuvo visiškai panaikintos. 1766 metų maištas ilgam liko ukmergiškių atmintyje. Ne veltui jo dalyviai Antanas Pilkovičius, Jokūbas Čiževskis ir kai kurie kiti labai aktyviai reiškėsi ir 1791 – 1794 metų įvykiuose Ukmergei kovojant dėl Magdeburgo teisių.
Raimondas Ramanauskas
Ukmergės Kraštotyros muziejaus muziejininkas
Vilmanto nuotr.
