Kraštotyros muziejuje atidaryta paroda „XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviška spauda Ukmergės kraštotyros muziejaus rinkiniuose“. Parodoje pateikiami įvairūs leidiniai išleisti daugiausia spaudos draudimo laikotarpiu.
40 metų (1864 – 1904 m.) trukęs lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas – svarbus Lietuvos istorijos epizodas, prasidėjęs pralaimėjus 1863-1864 m. sukilimą. Tuomet prasidėjo lietuvių tautos rusinimas, turėjęs panaikinti lietuvių tautos savitumą, ją padaryti klusnia caro valdžios tarnaite.
Atidarant parodą Kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas pasakojo apie lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, apie muziejuje saugomas senas knygas.
1864 – 1865 m. buvo priimta eilė įstatymų, draudžiančių lietuviškas mokyklas, lotyniško raidyno ir juo spausdintų lietuviškų knygų vartojimą. Mėginta prievarta įvesti knygas rusiškomis raidėmis. Prasidėjo 40 metų trukusi visos lietuvių tautos kova už lotynišką raidyną, lietuvišką žodį.
Paprasti kaimiečiai, sudarę didžiąją tautos dalį, atsisakė priimti per prievartą brukamas knygas svetimomis raidėmis, nepaisydami bausmių, slapta platino ir skaitė užsienyje spausdintas lietuviškas knygas, mokė vaikus slaptose lietuviškose mokyklose. Šioje kovoje aktyvūs buvo ir Ukmergės apylinkių gyventojai.
Vos po kelių metų nuo spaudos draudimo įvedimo, 1871 m. pradžioje, Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininkas minėjo, kad „prekyba abejotino turinio lietuviškomis-žemaitiškomis knygomis dideliu mastu vyksta Ukmergės apskrities kaimuose turgaus dienomis“. Vien per tris savaitgalius žandarai iš Ukmergės apylinkių valstiečių atėmė 163 lietuviškas knygas.
Vėlesniais metais šis knygų srautas vis augo. Pavyzdžiui, vien tik pas vieną knygnešį Mockaitį, sulaikytą 1898 m. birželio 18 d. šalia Taujėnų valsčiaus Toliūnų kaimo, buvo rastos 277 lietuviškos knygos (kalendoriai, elementoriai, maldaknygės, lietuviška spauda), skirtos Ukmergės apylinkių valstiečiams. Beje, Mockaitis tvirtino, kad knygas jam perdavė jo kelionėje po Lietuvą sutiktas Kauno apylinkėse nepažįstamas policininkas. Mockaitis buvo metams ištremtas iš Lietuvos.
Tarp sudaryto viso Lietuvos knygnešių ir lietuviškų knygų platintojų sąraše minimų pavardžių yra apie 200 asmenų iš Ukmergės miesto bei dabartinio Ukmergės rajono. Visi valsčiai, nemažai kaimų turėjo savo lietuviškos spaudos ir literatūros platintojų. Daugelis jų buvo eiliniai ūkininkai, nepaisydami pavojų, neatsisakę jiems įprasto rašto.
Knygas aktyviai platino S. Bakanauskas iš Žemaitkiemio valsčiaus Vanagų kaimo, Juozas Balčiūnas iš Lyduokių, Ksaveras Guja iš Vaitkuškio valsčiaus Bartkūnų kaimo (knygas platino ir jo žmona Agota bei duktė Kotryna. Visi jie buvo bausti 14 parų arešto Ukmergės policijoje), Justinas Kuodis iš Deltuvos valsčiaus Vareikių kaimo, Andrius Vernickas iš Žemaitkiemio valsčiaus Berzgainių kaimo bei daugelis kitų.
Dalyvavo lietuviškos spaudos platinime ir kunigai, vietinė inteligentija, netgi dalis pažangiai nusiteikusių sulenkėjusių, lietuviškai nebekalbančių, bet lietuvius palaikančių žmonių. Pavyzdžiui, tai Pabaisko vikaras Požėla, Ukmergės vikarai Šleivys ir Opulskis, advokatas Birietas, vargonininkas Kavaliauskas, Kurėnų dvaro savininko Kozakovskio dukra Ona ištekėjusi už visuomenės veikėjo Jono Vileišio, Ukmergės banko tarnautojo Povickio dukra Felicija (būsima žymi Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos veikėja Bortkevičienė).
Bausmės už lietuviškas knygas lotynišku šriftu buvo įvairios – priklausydavo nuo rastų knygų kiekio ir rūšies. Už rastą maldaknygę ar kalendorių paprastai būdavo baudžiama trijų dienų, už spaudą – keliomis savaitėmis arešto. Todėl visi stengdavosi neįkliūti, nelaikyti visos literatūros vienoje vietoje.
Pavyzdžiui Vernickai savo sodyboje Berzgainių kaime turėjo įsirengę specialų židinį su pertvaromis, į kurį, žandarams įgriuvus, sukišdavo lietuvišką spaudą. Žandarai matydavo tik degantį židinį, o visai šalia už pertvaros gulėdavo jų ieškoma lietuviška spauda. Kartą, netikėtai žandarams užklupus, Vernicko duktė Kazimiera tiesiog pasikišo visą lietuvišką literatūrą po suknele, atsigulė į lovą ir apsimetė gimdanti. Žandarai prie „gimdyvės“ nesiartino ir išėjo nieko nepešę.
Žandarams apgauti būdavo naudojama taip vadinama konrtrafakcija (knygų leidybinių duomenų klastojimas). Rytprūsiuose spausdintose knygose būdavo nurodoma, jog jos išleistos Vilniuje su rusų cenzūros leidimu. Būdavo nurodomos ir ankstesnės leidimo datos, dar iki spaudos draudimo.
Kalbant apie spaudos draudimą negalima nepaminėti ir slaptų lietuviškų mokyklų. Jų per 20 metų (1883-1904) Ukmergės apylinkėse buvo susektos 8. Mokyklas lankė nuo 7-8 iki 20 valstiečių vaikų. Iš lietuviškų elementorių, maldaknygių vaikai mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai, taip pat aritmetikos, tikybos pagrindų. Mokslas paprastai vykdavo žiemą.
Ukmergės apylinkėse (skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių) dauguma mokytojų buvo moterys. Tai Ona Žliobaitė iš Deltuvos valsčiaus Jakutiškių kaimo (įkliuvo 2 kartus), Barbora Staškūnienė iš Siesikų valsčiaus Miliūnų kaimo (įkliuvo 2 kartus), Ona Skanavičienė iš Vidiškių, Pranė Morkūnaitė iš Žemaitkiemio valsčiaus Juodinių kaimo ir t.t.
Už nelegalų mokymą dažniausiai būdavo baudžiama 3 mėnesiais kalėjimo, būdavo baudžiami ir moksleivių tėvai (pinigine bauda su savaite daboklės), tačiau norinčių mokytis bei mokyti niekad nestigdavo.
Viena paskutiniųjų spaudos draudimo bylų buvo Ukmergės byla 1899 – 1902 m. Joje įvairiomis bausmėmis buvo nuteista 13 asmenų.
R. Ramanauskas pasakojo, kad tuo metu buvo leidžiama ir grožinė literatūra. Muziejuje saugoma knyga „Genovaitė“, kuri, muziejininko teigimu, gali būti prilyginta tų laikų bestseleriui. 1898 m. iškleista knyga sulaukė kelių leidimų. Muziejuje saugoma 1905 m. leidimo knyga.
Šią knygą galima prilyginti šiandieniniams meksikietiškiems serialams. Ji buvo net pritaikyta teatro scenai. Ukmergėje šio spektaklio premjera įvyko dar prieš I pasaulinį karą.
vilkmerge.lt
