Vis dažniau tenka išgirsti ar stebėti patyčias. Stebimės, kaip žmonės tapo tokie žiaurūs, tokie netolerantiški. Mokykla, gyvenamoji aplinka tampa ne užuovėja, aplinka tobulėjimui ir ugdymuisi, bet pavojų kupina vieta.
Artėjant VŠĮ „Vaikų linija“ organizuojamai akcijai „Savaitė be patyčių“, kurios tikslas, visais įmanomais būdais atkreipti dėmesį į patyčių problemą bei skatinti pagarbius ir draugiškus santykius, pamėginkime paanalizuoti šią visuotinę problemą ir mes.
Nei vienas iš mūsų, nei mūsų vaikai neesame apsaugoti nuo patyčių. Jos yra visur aplink ir bet kada gali mus paliesti.
Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, apibūdinančio patyčių reiškinį, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę, būdingą patyčioms. Galime rasti įvairių žodžių, skirtų šiam reiškiniui įvardyti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, skriaudimas, pažeminimas, erzinimas, gąsdinimas, apkalbinėjimas, ignoravimas ir pan.
Nors daugiau kalbame apie šio reiškinio ypatumus tarp vaikų ir paauglių, tačiau jis yra būdingas ne tik vaikams ir paaugliams – patyčios vyksta ir šeimoje, ir tarp suaugusiųjų darbe. Svarbiausios patyčių savybės: patyčios – tyčiniai veiksmai, toks elgesys yra pasikartojantis, patyčių situacijoje vyrauja psichologinė ar fizinė jėgos persvara.
Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, gali būti patys įvairiausi – kaip ir tie vaikai, kurie tampa patyčių aukomis. Jie gali būti neturtingi, bet gali būti ir pasiturintys, gali būti vyresni, bet gali būti ir jaunesni, jie gali būti stiprūs fiziškai, tačiau ne visuomet tyčiojasi tik labai stiprūs vaikai … Vadinasi, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skriaudėju gali būti bet kuris vaikas.
Patyčių priežastys gali būti pačios įvairiausios: vieni vaikai tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad patyčios padarys jį „kietu biču“; kiti tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni; vaikai gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kažkada yra patyrę patyčias ir nori šitaip „atsilyginti“; gal tas, kuris tyčiojasi, tiesiog jaučiasi labai blogai ir taip mėgina pasijusti geriau?.. tiesiog niekas besityčiojančių vaikų nepamoko, nepasako jiems, kad patyčios yra netinkamas ir labai nedraugiškas elgesys…
Taigi natūraliai kyla klausimas, ką daryti, kad išvengti ar bent jau sumažinti patyčias.
Visų pirma reikia pradėti nuo savęs, savo šeimos. Labai svarbus uždavinys šiandieninei šeimai – ugdyti tolerantišką asmenybę. Tai asmenybė, kuri gerai save pažįsta – vertina savo privalumus ir žino savo trūkumus, pasitiki savimi ir aplinkiniais, jaučiasi saugi pasaulyje ir gali paprašyti pagalbos, kai reikia, jaučiasi atsakinga ir galinti daryti įtaką savo bei bendruomenės gyvenimui, atvira naujovėms.
Taip pat apsisaugoti nuo patyčių padeda kelios paprastos taisyklės. Nereikia, kad vaikas nešiotųsi brangių daiktų, pavyzdžiui brangaus mobiliojo telefono. Kai jų nebus, mažesnė tikimybė, jog juos atims. Pamokykite vaiką, o taip pat ir patys venkite itin nesaugių vietų arba stenkitės tose vietose būti kartu su draugais ar tada, kai ten yra žmonių. Nepulkite priešintis vieni, o ieškokite pagalbos. Netylėkite, papasakokite apie tai kas vyksta atsakingiems asmenims – socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams. Stenkitės nebūti vieni, nes dažniausiai puolami tie, kurie yra vieni. Neteikite bet kam savo elektroninio pašto adreso, telefono numerio, taip išvengsite nemalonių ar grasinančių laiškų bei žinučių. O svarbiausia nesityčiokite patys – taip parodysite, kad galima elgtis ir kitaip.
Deja nei vienas nesame apsaugoti nuo nemalonaus elgesio su mumis, svarbiausia netylėti ir nekentėti vienam. Labai svarbu, kad kiekvienas savo pavyzdžiu, o ne kalbomis rodydami toleranciją ir pagarbą kitiems, mokytumėme ateities kartą garbingo ir socialiai priimtino elgesio.
Psichologė Jolanta Čekauskaitė-Grinevičienė
