Dovydiškiai – kaimas už Leonpolio apie 6 km nuo Ukmergės. Pro jį vingiuoja Armona, netoliese įtekanti į Šventąją. Už kaimo, dešiniajame Armonos krante, kadaise stovėjo didokas vienišas medinis pastatas su užrašu: „Dovydiškių pradžios mokykla“. Į ją 1944 m. rudenį, vakarų pusėje dar aidint praūžusio fronto gausmui, buvo pakviestos dvi jaunos mokytojos – Stasė Čižauskaitė (1923-2009) ir aš, Liuda Kadžytė (g. 1925 m.).
Baigusios Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, mes svajojom apie studijas aukštojoje mokykloje, bet tada jos fašistinių okupantų buvo uždarytos. 1944 m. vasarą nugirdusios, kad kai kurios aukštosios jau pravėrė duris, bandėme nusigauti į Vilnių, bet mums tai nepasisekė: reguliaraus susisiekimo nebuvo, o sunkvežimio kėbule pavyko nuvažiuoti tik iki Širvintų. Beliko ieškotis darbo Ukmergės švietimo skyriuje. Mums buvo pasiūlytos kelios pradinės rajono mokyklos. Daug kur stigo mokytojų. Pasirinkom Dovydiškius. Šią mokyklą, dar jos nematę, pasirinkom ir dėl gražių, įdomių jos apylinkių, ir dėl to, kad netoli tėvų namai Ukmergėje.
Už Dovydiškių, Šventosios paupyje, yra statokas smėlio kalnas, apaugęs pušimis. Ant jo 1831 m. vykusios žiaurios sukilėlių su kazokais kautynės. Žuvusių sukilėlių neleidę palaidoti. Vietos žmonės mena, kad vėjo pustomas smėlis atidengdavo žmonių kaulus, ir pavadino šią vietą Skerdimų kalnu.
Veiklios Navikų, o vėliau – Dovydiškių pradžios mokyklos vedėjos Konstancijos Jankauskaitės-Kūlienės (1902-1985) ir jos bendraminčių pastangomis, vietos ūkininkams talkininkaujant, ant Skerdimų kalno buvo pastatytas paminklas – tašytų akmenų keturkampė piramidė su metalo saulute viršuje.
1935 m. birželį paminklas buvo pašventintas; iškilmėse dalyvavo nemažas būrys to meto Ukmergės valdžios atstovų ir Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis. (Ir man teko ten būti, nes renginio organizatorė K. Jankauskaitė pakvietė ir savo bendramokslę mano mamą: jos abi 1923 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją.)
Atsimenu, šalia paminklo plevėsavo vėliavos, jis buvo papuoštas gėlėmis. Paminklavietė tada buvo aptverta dailia medine tvorele, jos kampuose pasodinta po berželį. Šalia, aikštelėje, rikiavosi medinių suolų eilės svečiams, o priekyje – paaukštinimas-scena. Jos uždangoms-baltoms paklodėms-prasiskleidus, vietos jaunimas inscenizavo pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių…“
***
Dovydiškių pradinės mokyklos pastatas stovėjo vienišas lauko vidury: šalia nei medžių, nei kitų pastatų, tik menka pastogė malkoms, būdelė (tualetas) ir rentinis šulinys, už keliasdešimt metrų, prie Armonos, mokyklos sargo trobelė.
Mokyklos pastatas dviejų galų: įėjus iš lauko (jokio prieangio ar gonkelio nebuvo) – ilgas tamsokas koridorius, jo kairėje – dvi erdvios klasės, dešinėje – kelių kambarių butas mokytojams. Vėjai skverbdavosi pro palanges, krosnis, apšildanti abi klases, dūmijo, o mūsų virtuvėje kartais ir vanduo užšaldavo. Vėjo perpučiama mokykla prašyte prašėsi remonto, bet tuomet, karo metais, niekas dėl to nesuko galvos.
1944 mokslo metai Dovydiškių mokykloje prasidėjo spalio mėnesį. Jokio pasirengimo jiems nebuvo: nei konferencijų, nei instruktažo, nei mokymo priemonių. Klasės spintoje radau tik senų, įvairių metų leidimo apšiurusių vadovėlių ir knygelių skaitymui.
Man, kaip pradedančiajai ir jokio pedagoginio išsilavinimo neturinčiai, teko „lengvesni“ skyriai: II-asis ir III-asis. (I ir IV skyrius mokė Stasė Čižauskaitė, jau metus dirbusi Motiejūnų pradinėje mokykloje).
Pirmąją mokslo metų dieną į mano klasę susirinko 17 trečiokų ir 8 antrokėliai, o jų mokytoja, vakarykštė gimnazistė, nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik pasakas sekti (jau antrą pamoką vaikai pradėjo žiovauti…). Sunkios buvo pirmosios savaitės: reikėjo išmokti dirbti su vaikais, su dviem skyriais, bemaž be mokymo priemonių. Visa laimė, kad mokiniai buvo paklusnūs, nuoširdūs, stengdavosi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti (tik to ir tegalėjau juos mokyti), dar ir dainelių.
Pirmąsias darbo savaites Dovydiškiuose negyvenom – vaikščiodavom iš namų Ukmergėje. Paupiu ir kaimo keliuku sukardavom po 7 km į ten ir atgal (rytais iš tolo pamatę mus ateinančias, mokiniai bėgdavo pasitikti, portfelius panešti…). Tik orams pabjurus šiaip taip įsikūrėm mokykloje. Atsirado naujas rūpestis – kaip prasimaitinti. Iš namų ne ką tegalėjom atsinešti (abi miestietės), o pirmąją algą tegavau po mėnesio – 28 červoncus (už tiek tada galima buvo tik 1 kg sviesto ar šilkines kojines nusipirkti). Pagelbėdavo mokinių tėvai: atėję į pamokas vaikais retkarčiais atnešdavo kas butelį pieno, kas keletą kiaušinių ar net mėsos. Mūsų mokinių tėvai nebuvo turtingi ūkininkai: dauguma jų teturėjo po 3 – 5 ha žemės, kiti – Leonpolio tarybinio ūkio darbininkai. Nesmagu būdavo priimti maistą iš skurdžiai apsirengusių vaikų. Stengdavomės „atsidėkavoti“ tai sąsiuviniu, tai pieštukais…
Sunku būdavo prisiprašyti, kad atvežtų mokyklai kuro. Mokyklos sargas, pagyvenęs žmogelis, dejuodavo, kad sunku šlapias malkas įkurti…
Prasidėjus šalčiams, vaikai sėdėdavo su paltais, dažnokai pamokas praleidinėdavo. Ne vienas buvo užsikrėtęs niežais, apėjęs utėlėmis, šito gero neišvengėme ir mes, jų mokytojos…
Itin nemalonūs būdavo valsčiaus pareigūnų reikalavimai surašinėti ūkininkų pasėlius ir galvijus (į tvartus, nors būdavo reikalaujama, neidavome), platinti obligacijas.
Pavasarėjant gyventi darėsi lengviau. Pramokau dirbti su vaikais, pažinau ir pamilau juos. Iki šiol prisimenu Valę Tamošiūnaitę iš Baraučiznos, geriausią mokinę didelėm, smalsiom akim. Liko atmintyje Antanukas Griškevičius iš Leonpolio, bene gudriausias klasės mokinys, sportiškas, padykęs, bet niekam blogo nepadaręs. Pirmajame suole sėdėjo Vincas Bružas iš Mikačių: jam sunkiai sekėsi skaičiuoti, bet jis linksmas, guvus, išdaigininkas… Malonu prisiminti paslaugiąją Aldutę Kaselytę iš Dovydiškių kaimo ir daugelį kitų nuoširdžių kaimo vaikų.
Porą kartų iš Laibiškių per pusnynus atklampojo Ukmergės švietimo skyriaus inspektorius V.Zankus. Pasėdėjo mūsų pamokose. Jis nesupeikė pradedančiųjų mokytojų – dargi pagyrė, padrąsino…
Susipažinom, susibičiuliavom su vietos jaunimu: būdavom kviečiamos drauge švęsti Užgavėnes, Kazimierines, paplaukyti valtimi Šventąja. Nestigo tada ten, ypač Baraučiznoj, ir šaunių vaikinų, tik deja, susibūrimuose neapseita be samagono, nors jo, kiek atmenu, niekas tada nepadaugindavo.
Gegužės 9-ąją sužinojom: karas pasibaigė. Palengvėjo: baigėsi, atrodė tada, žudynės, tačiau ši žinia nei mūsų, nei vietos jaunimo nepradžiugino: kraupi sovietų okupacija tęsėsi.
Gegužės mėnesio viduryje baigėsi Dovydiškiuose ir mokslo metai. Gaila buvo skirtis su mokiniais (atminčiai dar nusifotografavom su jais prie mokyklos). Jautėm, kad daugiau šioje mokykloje nebedirbsim – pačios norėjom mokytis…
Sunkūs, vargingi buvo mums tie pirmieji pedagoginio darbo metai, bet turiningi ir lemtingi: pati daug ko išmokau ir supratau, kad noriu ir gal net tinku būti mokytoja.
Mokslo metams pasibaigus, noriai lankiau pradinių mokyklų mokytojų kursus Ukmergės mokytojų seminarijoje. Kursuose dėstė pats seminarijos direktorius A.Vokietaitis ir kiti žymūs pedagogai. Juose buvo įdomu, tačiau norėjosi daugiau… Rudenėjant abi kreipėmės į Švietimo skyrių ir prašėmės iš darbo atleidžiamos, tačiau iš mūsų norų tik pasišaipė… Pasiekėme Vilnių, bandėm patekti pas LTSR Švietimo ministrą, bet nepavyko. Jo pavaduotojas, mus išklausęs, lyg kirviu nukirto: „Padirbėkite, mergaitės, toj mokykloj dar bent metus“. Nepaklausėm – padavėme prašymus studijoms į Vilniaus pedagoginį institutą. Buvom priimtos kur prašėm: aš į Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą (jį 1949 m. baigusi vėl tapau mokytoja), o Stasė Čižauskaitė į Gamtos – geografijos fakultetą (jį baigusi liko dirbti Botanikos katedroje dėstytoja, o vėliau, jau Janonienei, jai buvo suteiktas docentės vardas).
Pasielgėme nedorai: palikom Dovydiškius be mokytojų, net mokyklos turto neperdavę.
Mums iš Dovydiškių „pabėgus“, 1945-ieji mokslo metai prasidėjo ten kiek vėliau – kai į mūsų vietą atvyko kitos dvi jaunutės mokytojos.
Dabar Dovydiškių pradinės mokyklos neliko nė ženklo: jau keli dešimtmečiai kai jos vietoje – dirbami laukai. Nebeliko jos apylinkėse buvusių vienkiemių bei kaimelių. Sunyko ir kadaise buvęs didelis gatvinis Dovydiškių kaimas – jame tegyvena vos trys šeimos… Kai kurių šalia kaimo buvusių sodybų vietoje tyvuliuoja „marios“ – užtvenkta Armona.
Nuotraukoje Liuda Kuzavinienė, Socialinių mokslų daktarė, docentė, Buvusi Dovydiškių pradinės mokyklos mokytoja
vilkmerge.lt
