Nebūtų meilės, nebūtų seksualinio jausmo, sekso – nebūtų mūsų, nebūtų gyvenimo variklio. Tokia svarbi, gyvybinė tema, tačiau draskoma tiek prieštaravimų – džiaugsmo, malonumo, pasitenkinimo ir skausmo, kančios, pavydo, baimės, gėdos bei kaltės.
Esu lietęs seksualumo temą bendrai per sąmoningų ryšių, tantros – neotantros prizmę. Čia kalbėsiu pirmiausia labiau apie seksą, seksualumą ir erotiką iš istorijos ir kitų mokslų duomenų taško, o jau paskuitruputi apie neotantrą, kaip vieną iš būdų puoselėti savo seksualumą, jį gydyti, nes neretai jis yra gana sužalotas arba „užspaustas“.
Istorijos suvokimas padeda suprasti, kas yra įsriegta į mūsų kolektyvinę sąmoną, mąstymą ir jautimą, kaip tai veikia mūsų visuomenę bei nepastebimai mus pačius asmeniškai. Tai suvokę, galėsime lengviau įsisąmoninti, kurti viziją, o koks tas seksualumas būtų tinkamas šiandien, ateityje, suderinantis instinktyvumą, spontaniškumą ir sąmoningumą, dvasingumą. “Erotika teikia peno akims, seksas – kūnui, meilė – dvasiai, o plačiąja prasme – ir kūnui, ir dvasiai,” – sako etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė.
Šios sąvokos labai susijusios, bet ir skirtingos: seksas, erotika, lytinis aktas, meilė, mylėjimasis, orgazmas, intymumas, kūniškumas, pornografija, dvasingumas.
Seksualumas pas lietuvių protėvius, įvedus krikščionybę ir sovietmečiu
Kai ką ir šiandien, praėjus daugiau nei 30 metų, kai gyvename laisvoje visuomenėje, diskusijos apie seksą, seksualumą trikdo. Sovietmečiu, kaip sakoma „sekso nebuvo“, pirmieji ir ryškesni švietimo šiuo klausimu ženklai pasirodė, galima sakyti, su 1985 metais dideliu tiražu pasirodžiusia ir greitai išgraibstyta latvių psichoterapeauto ir seksologo J. Zalyčio knyga „Meilės vardu“. Prie vaizdinio erotinio moters grožio atvirumo nemažai prisidėjo 1987 m. išleistas fotomenininko Rimanto Dichavičiaus foto albumas „Žiedai tarp žiedų“.
Sovietmečio seksualumo kultūrą ir raišką analizuoja neseniai išleista dviejų istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knyga „Mažasis 0: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje.“ Seksualumo tema apžvelgiama literatūra, knygos, žurnalai, vizualinė kultūra, elgsena, šios srities kontrolė, valdžios aparato reakcijos – apimanti daugiau nei 50 m. atkarpą. Tai istorinė, sociologinė knyga, analizuojanti visuomenės kaitą seksualumo srityje.
Šį pavasarį Vilniuje Mo muziejuje atidaryta paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene.“ Ši paroda pratęsia, iliustruoja čia aptariamą temą.
Istorijos suvokimas padeda suprasti, kas yra įsriegta į mūsų kolektyvinę sąmonę, mąstymą ir jautimą, kaip tai veikia mūsų visuomenę bei nepastebimai mus pačius asmeniškai. Tai suvokę, galėsime lengviau įsisąmoninti, kurti viziją, o koks tas seksualumas būtų tinkamas šiandien, ateityje, suderinantis instinktyvumą, spontaniškumą ir sąmoningumą, dvasingumą. “Erotika teikia peno akims, seksas – kūnui, meilė – dvasiai, o plačiąja prasme – ir kūnui, ir dvasiai,”- teigia humanitarinių mokslų daktarė, etnologė Daiva Šeškauskaitė monografijoje „Erotika tautosakoje“. Jos požiūriu, mūsų protėviai nebuvo perdėm drovūs ar „užsispaudę“ šioje srityje, į šiuos jausmus ir raišką buvo žiūrima natūraliai ir teigiamai, be niekinimo, gėdos ar kaltės. Pokytis įvyko šalyje įvedus krikščionybę.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kaip net žodynuose, veikiant tam tikroms naujoms ideologijoms, pasikeičia prasmės – iš teigiamo žodžio jis tampa neigiamas: „Sakralūs dalykai įgavo neigiamą požiūrį, pasikeitus religinei sampratai ir sistemai“.
Išsamioje tyrinėjimų studijoje autorė teigia: “Pizius Lietuvių kalbos žodyne traktuojamas kaip pasileidėlis, ištvirkėlis. Ši reikšmė menkinamojo pobūdžio, o anksčiau buvo dievas”. Ir šiais laikais žodis “pistis” yra tarsi kaip vulgarybė, nors jis būtent yra labai senas, taurus lietuvių protėvių žodis. “Taigi dievas Pizius kildinamas iš lietuvių žodžio pizė, pyzda, reiškiančio “vulva”, “vagina”, “moterų lytinius organus. Indoeuropiečių prokalbės šaknis pezd – reiškia Pizda (peizda) – moters apatinė dalis, “lytiniai organai”, “vulva”, “vagina”.“
“Pistis” graikų kalboje reiškia “tikėjimą”, “pasitikėjimą”. Nepasakysiu, ar čia etimologiškai yra kažkaip susiję, greičiausiai ne, bet prasmių sąsajų galima įžvelgti.
Kita tik šiais metais Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „Lietuvių etiologinės sakmės apie lytiškumą. Adomas pasiilgo Ievos“. Ji Adomo Mickevičiaus bibliotekoje buvo pristatyta kartu su knygos iliustracijų autoriaus Mariaus Jonučio meno kūriniais šia tema. Joje surinktos sakmės ir pasakojimai šia tema, bet aš atkreipsiu dėmesį į kiek juokingą, baime persmelktą situaciją, aprašoma šioje knygoje, kurio aidų dar apstu ir mūsų laikų kai kurių žmonių sąmonėje: „Plačiai nuskambėjęs precedentas įvyko prieš 90 metų, kai rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius sudarė ir išleido lietuviškų patarlių ir priežodžių rinkinį (Patarlės ir priežodžiai, 1934). Šiame rinkinyje buvo paskelbtas ir nemažas pluoštas nešvankių tekstų. Kilo didelis nepasitenkinimas, visuomenė, ypač dvasininkija, pasipiktino, mat „grynai pornografišku priežodžių ir patarlių toje knygoje yra per 300“.“ Beje, rinkinys buvo uždraustas, išimtas iš knygų lentynų ir leistas skaityti tik su specialiu leidimu. Ar tikrai nešvankybių, pornografiškų?
Kur pornografija, kur graži erotika? Kur riba?
Beje, pats pornorgafijos apibūdinimas yra kiek problematiškas, kintantis, skirtingas. Štai vienas trumpas apibrėžimas: „Pornografija – tai natūralistinis sueities (kartais žmogaus kūno) vaizdavimas arba aprašymas, siekiantis sukelti lytinį susijaudinimą. Terminas atsirado XVIII a., Prancūzijoje pasirodžius Retifo de la Bretono knygai „Pornografas, arba Padoraus žmogaus apmąstymai apie tikrą prostitucijos amoralumą“. Knygoje buvo aptariami klausimai, tuo metu visuomenėje laikyti nepadoriais, todėl pornografijos terminas prigijo kaip nepadoraus seksualumo simbolis.” Dar atkreipiamas dėmesys, kad meniškas vaizdavimas nėra pornografija ir pan.
O su jumoru paklausiu – jei stebiu erotinį meno kūrinį ir tai sukelia subtilų lytinį susijaudinimą, tai jau tampa pornografija? Beje, tokį klausimą iškėlė ir psichoterapeautas Olegas Lapinas. Arba prisiminkime jau minėtas V. Krėvės rinktas ir uždraustas “pornografines” lietuvių patarles ir priežodžius. Ar ten tikrai buvo pornografija? Kai kamislame moteris nedengianti veido jau yra pornografija, amorali, kai kam ir sueities vaizdavimas nėra kažkas nepadoraus… Priklauso nuo požiūrio.
Būtent požiūrio, siauražvilgsniškumo arba matymo platumo. Pirmiausia požiūrio į kitą asmenį. Ar mes žiūrime į kitą žmogų, lytį, kaip dvasinę, psichinę, fizinę būtybę – kaip visumą? Beje, tokį požiūrį praktikų metu diegia ir neotantra. Dvasinę būtybę – matome kitame tą Dievo kibirkštį, Dvasią, didybę “Dievo atvaizdą ir panašumą”, įžvelgiame patį Dievą. Matome psichinę esybę – su visomis reakcijomis, maloniomis ir ne, charakterio šviesiosiomis pusėmis ir šešėliais, tobulomis ir kliaudomis, mielomis nuotaikomis ir niuriomis, traumomis ir gijimais. Su atjauta, empatija, supratingumu kitą visokį priimant. Fizinę – matome visą nuogą žmogaus kūną kaip gražų, neišskiriant nei vienos vietos kaip negražios!
Tas “pornografinis” požiūris, siauražvilgsniškumas tame, jei mes asmens nebematome kaip visumos, žvilgsnis susiaurėja tik iki kūno, išorės formų, galiausiai ir kūne – prizmę siauriname tik iki organų. Beje, šventų, gražių dalių, organų. Kas galėtų tai paneigti? Labai senose įvairiose, viena su kita nesusijusiose kultūrose jie garbinti – falas, vagina. Tai malonumo šaltiniai ir gyvybės vartai. Beje, ir neotantroje yra ritualai, kur garbinama, sutelkiamas dėmesys, žvilgsnis būtent į lytinius organus. Bet požiūris kitas! Prasmė labai šviesi. Kaip galėjo istorijoje visai taip nutikti, kad tokie šventi organai tapo kaip nešvankūs, gėdingi, o jausmai su jais susiję, kaip „netyri“, „gėdingi“, „pasibjaurėtini“, „žemesnieji“ „gyvuliški“?
Dar atkreiptinas dėmesys dėl „gyvuliškumo“. Viena vertus – taip sueitis yra tokia pati kaip ir gyvūnų santykiuose. Ir gražu tiek pas gyvūnus, tiek pas žmones. Kita vertus, moksle ir šiandien tebevyksta diskusija, kokia apimtimi santykiavimo metų gyvūnai patiria orgazmą? Ar iš vis patiria? Tik instinktyvia prasme atlieka funkciją? Kiek platesnis ir gilesnis būtent yra žmogaus orgazmas? Ir akivaizdžiai malonesnis!
„Kama sutra“ bei „Giesmių giesmės“ seksualumas ir Viktorijos laikų „santūrumas“
Tikriausiai iš senųjų kultūrų, prieš kelis tūkstančius metų seksualumo srityje, esame daugiausiai girdėję apie Indijoje užrašytą „Kama sutrą“, kurios pateikiamos seksualinės žinios ir patirtys. Kinijoje visai atvirai grafiškais piešiniais buvo vaizduojamos sueitys, smulkiai aprašomos 48 sekso pozos, mokoma parengiamųjų glamonių ir pan. Apie tai mokino ir daoizmo tradicija. Indijoje tantrinėje tradicijoje dievybės Šyva ir Šakti vaizduojami seksualinėje sueityje. Biblijos „Giesmių giesmės“ knygoje taip pat gražiai aprašoma vyro ir moters meilė, akivaizdi erotika.
Jau prieš 20 metų leidyklos „Luceo“ išleista Jonahano Margolio knyga „Intymioji orgazmo istorija“ labai plačiai ir išsamiai apžvelgia seksualumo temą, pasitelkiant daug istorinių šaltinių iš skirtingų kultūrų, daugybės kitų autorių knygų, mokslinių studijų, įžvalgų ir pastebėjimų šia tema.
Senose Afrikos kultūrų tradicijose, kurios kai kuriose šalyse labai gajos ir dabar, praktikuojamas moters lyties organų žalojimas, kad moterys nepatirtų seksualinio malonumo, taip „atbaidomos blogosios dvasios“. Siaubinga, kad net per 90 proc kai kuriose valstybėse dar šiandien visų moterų taip yra apipjaustomos. Jos yra žalojamos, nors oficialiai tai yra nelegalu. Bet liaudyje laikomasi prietaringų ir šamaniškų senų tradicijų. Prieštaringa ta seksualumo istorija su savo šviesiosiom pusėm, bet ir su traumuojančiom.
Bet kiek kitokie prietarai ir kenkimas savo kūnui buvo būdingi ir jau apsišvietusioje Europoje: „Dauguma Viktorijos epochos gydytojų moters potraukį laikė patologišku ir įspėdavo, kad seksualinis susijaudinimas gali pakenkti jų dauginimosi ir šalinimo organams“, – rašoma minėtoje istorinėje knygoje. Seksualiai aktyvios moterys santuokoje neretai buvo bendrai įvardijamos kaip prostitutės.
Šį pavasarį lankantis Maroke, atkreipiau dėmesį, kad ne tik senos statybos, bet ir dabar statomi namai su grotomis languose. Gido paklausus, kam jos, atsakė, kad be kitų privalumų ir tam, kad moterys būtų izoliuotos, apsaugotos.
„Indijoje, kaip ir Kinijoje, vakariečių nuostabai, šiuolaikiniai žmonės labai drovūs ir santūrūs. Pasak profesoriaus Lionelio Tigerio, Indijoje įvyko stulbinamas šalies tautinio erotizmo nuosmukis.“ Autorius įžvelgia, kad tam įtakos gal turėjo ir Didžiosios Britanijos viešpatavimas Indo pusiasalyje bei religinės grupės.
Indijoje ir Kinijoje padėtis paskutiniais dešimtmečiais ženkliai keičiasi, kai kas pastebi, kad ten pastaraisiais laikais vyksta seksualinė revoliucija, bet dar xx a. pabaigoje tyrėjai situaciją taip apibūdina: „Net dabartiniai indai ir kinai piktinasi savo erotiškomis šaknimis, tarsi simpatizuotų asketiškam krikščionybės stimului, požiūriui, kad malonumo atsižadėjimas, saviplaka ir vienuolinės gyvensenos mėgdžiojimas yra pats tinkamiausias kelias į malonės būseną. Šiuolaikiniame pasaulyje vienos trumpiausių parengiamųjų sueities glamonių būdingos Kinijos kaimui, kur 34 proc porų, sakoma, sekso preliudijai skiria mažiau nei minutę“. Mokslininkai apie komunistinės Kinijos situaciją liūdnai pastebėjo: „Tyrėjai nustatė, kad daugelis kinų merginų ir moterų šiandien sako, kad „jaučia lyg pykinimą“, kai jų kas klausinėja apie sekso dalykus.“
“Užspaustas” seksualumas, nustumtas į pogrindį vis vien egzistuoja, prasiveržia
Beje, kai visuomenėje diegiamas, vyrauja neigiamas požiūris į seksualumą, natūralų nuogumą, tada būtent labiausiai kyla slaptos pornografijos poreikis, ta neigiama siauražvilgsiškumo prasme, lytiniai santykiai įgauna nenatūralią, iškreiptą išraišką. Žmonės neįžvelgia, kad pornografijoje yra daug melo, nekalbant jau apie pasitaikantį moterų išnaudojimą kuriant šią produkciją, o tuo labiau – vaikų nusikalstamą įtraukimą.
Garsieji Viktorijos laikai, suvaržymų, kontrolės, vaizduojant konservatyvią, veidmainiškai „dorovės“, „skaisčią“, „teisingą“, „santūrią“ visuomenę realybė: „Yra faktinių duomenų, kad Viktorijos laikotarpio slopinimas gimdė didžiulį fantazijų alkį, ne tik realią prostitucija. Pornografijos prekyba klestėjo.“ O ir pati prostitucija plačiai tarpo. „1785 m. laikraštis Times rašė, kad kasmet nuo venerinių ligų miršta 5000 Londono prostitučių“. O skaičiuojama, kad Londone jų buvo apie 50 tūkst., pateikiama knygoje „Intymioji orgazmo istorija“.
Prisiminkime JAV prezidentų Bilo Klintono ir Donaldo Trampo į viešumą išplaukusias seksualines istorijas. O kiek neviešų, slaptų žmonių istorijų santykių srityje pas eilinius!? Kiek neištikimybių, dramų ar tragedijų? Įdomus ir išskirtinis sugebėjimas metų metais gyventi slepiant alternatyvius santykius nuo porininko, veidmainiauti arba priešingai – poroms gyventi būtent atviruose santykiuose Apie tai rašo psichoterapeautė Esther Perel savo knygose „Naujas žvilgsnis į neištikimybę” bei “Tarp kasdienybės ir geismo: kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykiuose”. Autorė teigia, kad iš esmės turi keistis požiūris į kitą lytį poroje kaip į neva nuosavybę, į įsipareigojimą kaip statišką kalėjimą. Atvirai kalbėtis apie visus ir sunkiausius, subtiliausius emocijų, norų, fantazijų niuansus. Nebevaizduoti kažkokiais neva doresniais, teisingesniais nei esame. Nusiimti kaukes.
Jausmai jaustinį: atpažinti, suprasti, apibūdinti, išreikšti, galiausiai reguliuoti emociją
Neįmanoma nepasidalinti paskutiniais metais katalikų Bažnyčią sukrėtusiu įvykiu (ar tiksliau, tapusiu viešu), kuris ir mane labai nustebino. Ir nenoriu perdėm vertinti, teisti, kaip blogai, netvarka, bjauru, silpnybės, nuodėminga. Bet atkreipiu dėmesį, kaip užspausti dalykai nuėję į pogrindį, vis vien prasiveržia, egzistuoja. Kalbu apie Šv Jono brolių kongregaciją. Tai nauja vienuolija, jai dar tik apie 50 m. Ji įsikūrė ir augo su dideliu dvasiniu užsidegimu tada, kai Europoje visos kitos vienuolinės bendruomenės būtent labai mažėjo. Lietuvoje jie įsikūrė 1993 m. Jos įkūrėjas filosofas ir teologas kunigas Marie-Dominique Philippe darė didelę įtaką Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse savo dvasinėmis, intelektualinėmis mintimis, daug kas jį laikė šventuoju, “nekūnišku“.
Į privalomą kunigų celibatą visada žiurėjau su skepsiu, bet maniau, kad išskirtiniais atvejais celibatas gali būti ir teigiamas dalykas, kai visą dėmesį, energiją nukreipi į kažkokią misiją, veiklą. Po šios istorijos tas manymas dar labiau pakito. Joanitų bendruomenės įkūrėjas M.D. Philipe buvo tikrai charizmatiškas, įkvepiantis, gilių teologinių ir dvasinių įžvalgų vedlys. Todėl apie jį ir pasakoju? Įkūrėjas mirė 2006 m. Praėjus keliems metams po mirties pasenusios vienuolės pradėjo pasakoti, kad su vienuoliu turėjo seksualinius santykius. Prasidėjo bažnyčioje tyrimas ir paaiškėjo, kad ne su viena ir ne su keliomis, bet su dešimtimis. Galiausiai pati bendruomenė nuo savo įkūrėjo atsiribojo. Dar paaiškėjo, kad ne tik įkūrėjas, bet ir kai kurie kiti bendruomenės kunigai taip elgėsi. Kas buvo labai didelis nuo dvasingumo iliuzijos apsvaigusiems sukrėtimas. O gal ir visiems patį dvasingumą susiaurinantiems – prasiblaivymas?
Esmė tame, kai ir vaizduojama kažkokius labai vien dvasingus, santūrius, negeidulingus vis vien žmogus yra kaip visuma su savo ir seksualiniais jausmais ir jų nevalia nei neigti, nei ignoruoti, nei užslopinti.
Elementari psichologija (varta dėmesio Marco Bracketto knyga “Leidimas jausti”) teigia: visi jausmai jaustini. Pirmiausia – atpažinti, suprasti, apibūdinti, išreikšti, galiausiai reguliuoti emociją. Jei nėra pirmiausia emocijos atpažinimo, supratimo, apibūdinimo, išreiškimo, nebus tinkamo ir emocijos reguliavimo. Neretai pradedama nuo kito galo – “emocijų reguliavimo”, o tiksliau – užspaudimo, nejautimo. Bet jos užspaustos, “aprūgusios” vis vien yra ir galiausiai prasiveržia, bet neretai ne vietoje ir netinkamu būdu.
Ar mokykloje reikalingas lytiškumo ugdymas? Tėvų pasiruošimas kalbėti apie seksą
Ir šiandien vyksta diskusijos ar reikia mokyklose vaikams kalbėti apie seksualumą. Ar tik tėvai turėtų kalbėti? „Ar jūs darote seksą“? – grįžusi iš mokyklos paklausė pradinukė mano dukra. O dar mažesnis sūnus darželyje iš vaikų nugirdo, kad „mergaitė sisioja ir krauju“. O vyriausias kažkada paklausė, „ką reiškia, kai rodomas vidurinysis pirštas“. Ar kalbėtis su vaikais apie seksualumą? Galima nekalbėti, bet jie tarp savęs jau gana ankstyvame amžiuje kalba, neretai nesuprasdami apie ką kalba. Ar santūriai ir „dorybingai“ paraginti nesiklausyti, nedalyvauti, tuose „negražiuose“ bendraamžių pokalbiuose? Juk negalima apie šiuos „nešvankius“, dalykus kalbėti, nes pats kalbėjimas skatina dar didesnį smalsumą, o tai kelias į pasileidimą? Ypač vaikams svarbu neparodyti, kad čia kažkas gėdingo, nešvaraus, netyro, „gyvuliško“. Ir nesudaryti vaizdo, kad fui, net nekalbėkite apie tai, kad tai slepiama – tai būtent pakursto slepiamą smalsumą. O kai aptariama, paaiškinama, taip ugdomas savo ir skirtingos lyties pažinimas, empatija, švietimas šiais klausimais.
Kartu ir sūnums, ir dukrai paaiškinau, kaip būna su mergaitėmis, kad reikia didesnio jautrumo joms tokiu laiku. Pagrandukas sūnus pradžioje klausęs su tokiu „hi-hi ha-ha“, paskui sukluso. Ir per daug informacijos taip pat nereikia, paskui bus tokių pokalbių tęsinys. Jie turi žinoti, kad pokalbiui durys yra visada atviros, jie gali papasakoti, ką draugai jiems sakė, kaip jie jaučiasi ir pan.
Beje, ankstyvoji paauglystė ar preišpaauglystė, kai atsiranda domėjimasis skirtinga lytimi, bet nesugebama gražiai to išreikšti – patampo už plaukų, tai pakišinėja kojas ar dar kaip netinkamais būdais bando atkreipti dėmesį. Ne iš blogos valios, bet tiesiog nemoka megzti gražaus ryšio. Tokiam amžiui taip pat yra labai gerų neo-tantros praktikų, kaip kurti ryšį su kita lytimi be kažkokios išskirtinės draugystės, įsipareigojimo. Tiesiog jausmo ir išraiškos tarp lyčių kaip įgūdžio praktikavimas.
O aktyviojoje ir hormonų audros paauglystėje svarbu skiepyti ir ugdyti platų meilės pažinimą ir suvokimą. “Meilė kitam žmogui prasideda nuo meilės sau. Žmogus nemylintis, negerbiantis savęs, nepripažįstantis savivertės ir unikalumo, negali mylėti kito žmogaus,” – teigia garsios knygos “Menas mylėti” autorius Erichas Frommas. Savivertės, sąmoningumo, kritinio mąstymo ugdymas, jausmų priėmimas ir tyrinėjimas, mokėjimas atvirai ir subtiliai bendrauti apsaugos nuo per ankstyvų lytinių santykių. Padės nepasiduoti bendraamžių spaudimui, išmokins nusibrėžti būtinas savo ribas ir jas keisti, kai pats nori, o ne kai reikalauja aplinka, tariami draugai, partneris.
O dar diskusinis klausimas. Bendri nudistų paplūdimiai. Ar vaikus vestis į nudistų paplūdimį? Čia paliksiu klausimą atvirą, pamąstymui, susivokimui. Nes įsivaizduoju, kad atsakymai gali būti radikaliai priešingi…
Neotantra – ypatinga pagarba kitai lyčiai, ryšiui
Dar kelias mintis, pastebėjimus apie neotantrą, kurios kai kuriuos aspektus, manau, vertinga diegti kuo platesniu mastu. Ir pats šiomis praktikomis pasidalinu savo mokymuose, seminaruose. Suprantama, nei vieno požiūrio nereikia suabsoliutinti, ką kartais padaro ir tie patys tantros mokytojai. Nieko nesureikšminant kaip religines dogmas. Čia pateiksiu, kaip tantrą mato knygos “Intymioji orgazmo istorija” autorius: „Daugelio senųjų kultūrų žmonės tikėjo, kad orgazmas yra mistinis potyris. Bemaž neabejotina, kad tokio požiūrio ištakos glūdi liaudies išmintyje, kurią sukaupė tolimieji žmonijos protėviai. Išties nestebina tai, kad orgazmo sukeltas palaimingas jausmas buvo gerbiamas panašiai kaip religinis potyris nuo tada, kai žmonėms ėmė rūpėti dvasingumas.“
Dar senovės tantroje buvo didelis dėmesys skiriamas giliai pagarbai tarp lyčių, moters lygiateisiškumui lytiniuose santykiuose. „Tantros požiūriu, kiekviena moteris yra Deivės įsikūnijimas. Tantristas kosminę deivę garbina visose moteryse: apkūniose ir liesose, jaunose ir senose, sveikose ir neįgaliose“.
Iš praktikos galiu pasakyti, kad tai turi labai stiprų gydomajį poveikį. Kiekviena, kiekvienas nori būti norimas, pastebimas kaip gražus, patrauklus, geidžiamas. Tantros praktikose ir įvyksta tas stebuklas, kai nuslopsta tas būkštavimas dėl kitų vertinimo, galimos kritikos, atstūmimo, atsipalaiduojama, nebesiekiama tobulybės, perfekcionizmo, atsipalaidavus pradedama švytėti, pasikeičia ir veido išraiška, pasirodo, tada sužvilga ir tas patrauklumas, erotiškumas ir seksualumas. Ir dieviškumas!
O neigiamas savo kūno vertinimas gali būti stulbinantis. Iš savo konsultavimo praktikos esu susidūręs su atvejais, kai tikrai pagal kūno konstituciją moteris labai seksuali, bet jos pačios žvilgsnis į save, vertinimas itin neigiamas: „Sunku nusirengti paplūdymyje, nes juk mano kūnas labai nepatrauklus, išlipus iš vandens skubu kuo greičiau prisidengti, kad tik nepamatytų mano negražaus kūno“. Taip dalinosi ta, kurios kūnas tikrai labai gražus. Neotantros praktikos padeda pamatyti save kaip gražų – kitų priėmimas, požiūris „užtvirtina“ tą jauseną.
Platoniškas įsimylėjimas yra ir kūniškas, o seksas – ir dvasiškas
Žmogaus seksualumas yra vertybė, vertybė tuo labiau tame, kiek ji atskleidžia žmogų kaip daugiasluoksnę gelmę su įvairiausiais jausmais ir išraiškomis. Tad ir apie tantrą (kaip ir bendrai seksą) yra labai daug mitų ir įsivaizdavimų bei siauražvilgsniškumo. O dar labai žmones veikia tiek asmeninės, tiek kolektyvinės traumos seksualumo srityje. Ką jau kalbėti apie tokį „kosmosą“: seksualinės energijos iškleidimas, transformacija, sužadinto seksualumo virsmas į kūrybiškumą, vidinę laisvę ir pan. Verta išbandyti.
Išplėstinis orgazmas gali būti kaip mums įprasta sueityje, bet galima jį ir paįvairinti, surasti daugiau subtilių niuansų. Gali būti lytinis ryšys visai be frikcijų, kaip meditacijos forma. Gali būti ir be fizinio sąlyčio – tik laikant akių kontaktą – vaizduotės, fantazijos, sąmoningo ir spontaniško ryšio būdu…
Yra manančių, kad seksualinė energija – tik grubi energija. Seksualinė energija (jausmas) yra labai įvairi ir spalvinga. Jei vieni bijo, kad užsiimdami tantros praktikomis taps perdėm seksualizuoti, tai kiti bijo ir mano, kad tantrinės praktikos seksą padarys tokį tik persmelktą smilkalų ir žvakių šviesos ar prieblandos, beaistrį. Neotantros filosofija, psichologija ir praktikos padeda patirti, kad seksualinė energija yra labai plataus spektro – joje telpa visiškas atsipalaidavimas, lėtumas, subtilumas, niuansų pastebėjimas, ramumas, bet ir energingumas, spontaniškumas, aistringumas, geidulingumas, audringumas, jėga.
Neotantros praktikos (lietuviškai sakant, „sąmoningi ryšiai“) kuria tokią būseną, nuotaiką, jausmą, kad tampi kažkiek įsimylėjęs visus, bet ir laisvas nuo visų, beje, ir nuo savo norų. Apie tą būseną dar daug pasakytina kaip apie hormonų darną – laimės, malonumų, streso ir lytinius hormonus, bet tai jau kito straipsnio tema. Yra toks mitas, kad platoniškas įsimylėjimas, tai jau dvasinga, ne kūniška, o seksualinis geiamas – kūniškas. Įsimylėjimas yra tiek pat kūniškas, kaip ir seksualinis jausmas. Tik veikia kiek kiti kūniški hormonai. O neotantra teigia, kad būtent ir seksualumas yra ne tik kūniškas, bet ir dvasingas, tai gali būti sąmoningas ryšys.
Juozas Dapšauskas
„Sąmoningas ryšys“ vadovas
