“Neįmanoma pavergti žmogaus, prieš tai nepastačius jo į situaciją, kurioje jis neišsiverstų be kito žmogaus, ir kadangi tokia situacija gamtoje neegzistuoja, kiekvienas žmogus yra laisvas nuo šio jungo. Vergija yra natūrali pasėkmė proceso, kai dalis populiacijos monopolizuoja gamtinius šaltinius.“
Visiems teko girdėti apie tokį primityvų socialinį eksperimentą: vienam žmogui yra duodama kažkokia suma pinigų, dalį kurių jis privalo pasiūlyti kitam žmogui. Jeigu šis sutinka su pasiūlymu, tada abu pasilieka savo dalis, o jeigu ne – abu žaidėjai praranda visus pinigus. Labai svarbus šio eksperimento faktas yra tas, kad antrasis žmogus beveik visada atsisakys nesąžiningo pasiūlymo. Vien tik tam, kad „nubaustų“ kitą asmenį už negarbingą pasiūlymą, jis bus pasiruošęs paaukoti savo dalį, nes tokiu atveju abu žaidėjai praranda pinigus. Gaila, bet šio eksperimento situacija visiškai neatitinka situacijos darbo rinkoje.
Žymusis ekonomistas Adamas Smitas puikiai suvokė, kad eiliniai darbininkai yra nepatogioje padėtyje derybose dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų, nes „žemvaldys, ūkininkas, ar gamybos vadovas galėtų išgyventi iš savo sukauptų atsargų metus arba du net ir visiškai nesisamdydamas darbuotojų. O dauguma darbininkų neišgyventų nė savaitės, tik keletas sugebėtų ištverti mėnesį, ir vargu ar nors vienas galėtų išgyventi metus be darbo.“ Akivaizdu, kad aplinkybės darbo rinkoje, kurioje desperatiški darbuotojai yra priklausomi nuo savo saugumą užsitikrinusių kapitalo savininkų, yra neteisingos, nes tai leidžia darbdaviams išnaudoti darbininkus ir pasisavinti nesąžiningą dalį kuriamo produkto. Taip pat, tai aiškiai parodo, kodėl esame nelaisvi taip vadinamame „laisvame pasaulyje“.
Žmogus, turintis daugybę darbo pasiūlymų iš skirtingų darbdavių, nėra laisvas, nes jis yra priverstas būtinai pasirinkti vieną iš jų – jis neturi alternatyvos, kuri leistų jam atsisakyti absoliučiai visų darbo pasūlymų. Taigi, toks „laisvas“ pasirinkimas yra priverstinis – tu gali rinktis ką nori, bet negali atsisakyti rinktis. Šio teksto tikslas yra aptarti, kaip ir kodėl mes atsidūrėme tokioje padėtyje, parodyti, kad tai nėra natūrali ir neišvengiama situacija, bei argumentuoti, kodėl piliečio alga yra būtent tai, kas ištaisytų šį milžinišką darbo rinkos bei modernios visuomenės defektą.
Visų pirma, nors šiandienos visuomenės modelis atsirado tiktai industrinėje eroje – ir daugelis jo aspektų tik per paskutinius 50 metų – jis yra taip giliai įsišaknijęs mūsų sąmonėse, kad daugelio žmonių tarpe tai yra laikoma savaime suprantamu dalyku. Pavyzdžiui, žmonės gimsta į pasaulį, kuriame vieni valdo didžiulius turtus, o kiti turi dirbti jiems, kad galėtų pragyventi – ir visi tai priima tarsi natūralų ir nepakeičiamą gyvenimo dėsnį. Lygiai taip pat, vargu ar daugelis susimąsto, kodėl mes dirbame, ir kodėl dirbame būtent 8 valandas per darbo dieną, o ne daugiau ar mažiau. Tai yra „doxa“ tipo idėjos, kaip jas vadina sociologas Zygmundas Baumanas, kuriomis žmonės vadovaujasi, bet apie jas kritiškai nemąsto. Atliktų tyrimų dėka jau yra aišku, kad post-industriniame vakarų pasaulyje darbo laikas yra dirbtinai išpūstas mokant mažas algas, kurių dėka yra stengiamasi priversti žmones dirbti ilgiau ir gaminti produktus, kurių praktiškai niekam nereikia.
Lygiai taip pat, ir ekonomikos srityje vis dar keliami tie patys atgyvenę ir neteisingi klausimai. Daugiau kaip prieš 30 metų jau buvo pastebėta, kad žmonių gerovė (arba galima tai pavadinti žmonių laime) yra beveik visiškai nesusijusi su ekonominiu augimu. Tačiau, tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse vis dar yra siekiama kuo didesnio ekonominio augimo ir konkurencingumo pasaulyje, nepaisant to, kad šie tikslai tiktais griauna piliečių gyvenimo kokybę. Tas pats Baumanas stebisi, kad vakarų šalių vyriausybės visiškai nemėgina kritiškai pažvelgti į jų vykdomos ekonomikos pagrindą, kuris akivaizdžiai yra neracionalus – augimą. Toks gyvenimo bei ekonomikos suvokimas yra absoliučiai kvailas ir dogmatiškas. Vargu, ar kada vakarų civilizacija buvo tokia turtinga kaip dabar, tačiau vistiek yra visais būdais siekiama tapti dar turtingesniais, kad „užtektų visiems“, vietoje to, kad būtų teisingiau paskirstyti jau esami ir sukaupti resursai.
Kaip atkreipia dėmesį Džeimsas Vestas, dabar pasaulyje cirkuliuoja daugiau pinigų negu bet kada žmonijos istorijoje, tačiau dar niekada tokia didelė jų dalis nėra buvusi sukoncentruota tokio mažo žmonių skaičiaus rankose. Ko gero, šis teiginys kuo puikiausiai apibūdina situaciją ir Lietuvos kontekste. O blogiausia yra tai, kad šitas fenomenas yra pateikiamas tarsi neišvengiamas ir natūralus gyvenimo dėsnis, kai tuo tarpu nors kiek mąstantis asmuo turėtų žinoti, kad visa tai yra ekonominės sistemos pasėkmė. Sistemos, kuri lygiai taip pat yra politinis pasirinkimas (arba primetimas prieš piliečių valią), o ne neišvengiama jėga. Tačiau, netgi ir tokio atgyvenusio požiūrio – kad ekonomika turi būti paremta augimu – šalininkai turės nusiminti, nes tiek planetos ekologija (žemės resursai visgi riboti, be to bus reikalinga mažinti vartojimą dėl klimato iššūkių), tiek pati ekonominė sistema (ekonomika nespės ir jau nebebus jai kur augti tiek, kad „aprūpintų“ visus darbo vietomis) sufleruoja spartaus augimo pabaigą, dalis ko dabartinė taip vadinama „ekonominė krizė“ ir yra. 2008-aisiais dvi prestižinės vyraujančią politinės ekonomikos ideologiją atstovaujančios organizacijos – Britanijos vyriausybės remiama „Sustainable Development Commision“ bei „New Economics Foundation“ pripažino, kad pagaliau reikia atmesti ir atsisakyti augimo ideologijos, kaip ekonomikos vystymosi pagrindo. Telieka klausti, kada Lietuvos politikos ir ekonomikos „guru“ nustos mąstyti siaurai ir atsisakys dogmatiško požiūrio, jog mūsų tikslas ekonomikoje turi būti augimas.
Taigi, atsisakius augimo kaip ekonomikos pagrindo, ir pagrindinį dėmesį paskyrus teisingam išteklių paskirstymui, pirmas žingsnis privalo būti piliečio algos įvedimas. Iš etinės pusės, piliečio alga, priešingai daugelio suvokimui, nėra „pinigai už nieką“. Tai paprasčiausiai reprezentuotų socialinį žemės – visai žmonijai priklausančios „Dievo dovanos“ ir gyvybės šaltinio – paskirstymą kiekvienam piliečiui. Kitaip tariant, kiekvienas pilietis gautų nuomos mokestį iš tų, kurie nori naudotis jam prigimtine teise priklausančiu žemės lopinėliu. Būtent tai nuprekintų žemę, kuri yra dirbtinai suprekinta – žemės niekas nepagamino, todėl jos kaina atsiranda tik iš jos riboto kiekio. Cituojant Čarlzą Fourė: „kiekvieno žmogaus prigimtinės teisės medžioti, žvejoti, skinti vaisius, ir leisti savo galvijams ganytis laukuose pažeidimas reiškia, kad „civilizacija“ privalo išlaikyti kiekvieną, kuris nesugeba pats apsirūpinti“.
Būtent žemės nuomos paskirstyme revoliucionierius ir intelektualas Tomas Peinas dar 1796-aisias savo veikale „Agrarian Justice“ (Agrarinis Teisingumas) įžvelgė galimybę išsaugoti tuos privalumus, kuriuos mums suteikė taip vadinamas „civilizuotas gyvenimas“, bei tuo pačiu pašalinti visą blogį, kurį ši „civilizacija“ sukuria. Tokios mintys jam išplaukė sulyginus primityvų, tačiau laisve ir harmonija pulsuojantį Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą su skurdu bei visuomenės kančiomis, kurios ryškiai krito į akį to meto Europos miestuose ir jų gatvėse – bei kas ir toliau lieka, atrodytų, neišvengiami reiškiniai ir 21-ame amžiuje. Taigi, kaip pastebi akademikas Alfredo L. De Romana, piliečio alga ištaisytų esminį mūsų modernios civilizacijos defektą, kai individualus žmogus dėl negalėjimo pačiam apsirūpinti būtiniausiais išgyvenimo reikmenimis (tuo, ką jam natūraliai turėtų suteikti žemė ir gamta) yra priklausomas nuo kitų žmonių, bei nuo darbo rinkos. Būtent tai yra pagrindinė, jei ne vienintelė priežastis, kodėl 21-ame amžiuje vakarų, ir ne tik, valstybėse egzistuoja baisus žmonių išnaudojimas ir prievarta dirbančiųjų atžvilgiu darbovietėse, bei skurdas.
Galų gale, piliečio alga mestų iššūkį dar vis egzistuojančiam dogmatiškam ir atgyvenusiam požiūriui į darbą. Žmogus nebuvo sutvertas darbui, visuomenės tikslas neturi būti „prijaukinti“ jį aštuonių darbo valandų rėžimui, o piktintis, kad žmogus nenoriai ir tingiai dirba jam nemėgiamą darbą yra tiesiog vaikiška. Darbas turi būti prasminga veikla ir potencialus būdas užsidirbti, o ne našta, kurios reikia siekti bet kokia kaina. Kaip atkreipia dėmesį profesorius Romas Lazutka, „bet koks darbas yra geriau už nedarbą“ yra lietuviškas požiūris ir darbo garbinti tikrai nereikia.
Tuo labiau, kad pati moderni sąvoka darbas yra labai jau problematiška. Kodėl prižiūrėti vaiką vaikų namuose yra labiau darbas nei auklėti savo atžalas, ir kodėl plauti prekybos centro grindis yra labiau darbas negu plauti savo namų grindis? Vien todėl, kad vienu atveju tau moka algą, o kitu ne? O ar tada žmogus, plaunantis savo namus, yra tinginys, nes nedirba už algą, o prekybos centro tvarkytojas atliekantis lygiai tą patį jau yra „geras“ ir „teisingas“ pilietis, nes dirba pagal tokį suprekintą darbo apibrėžimą? Kaip paaiškinti (ir pateisinti) toki paradoksą? O kas gali paneigti, kad tvarkytis namuose bei auginti vaikus nėra darbas? Kadangi tokios veiklos mamos niekam neparduoda kaip prekės, reiškiasi tai jau nesiskaito kaip darbas?
Ir pabaigai, būtina priminti, kad beveik visos progresyvios socialinės idėjos iš pradžių yra kategoriškai atmetamos, tačiau kai pagaliau jos įgyvendinamos, tai, kas kadaise atrodė utopiška ir neįmanoma, tampa neatskiriama mūsų gyvenimo – apie kurį retai kada kritiškai pamąstome – dalimi. Puikus to pavyzdys būtų socializuota medicinos apsauga Britanijoje – National Health Service (NHS). 20-ojo amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje tokios idėjos šalininkas būtų buvęs neabejotinai išvadintas bepročiu. Tačiau po II-ojo pasaulinio karo pabaigos tokia progresyvi reforma buvo įgyvendinta, ir šiandien britai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be NHS. Taigi, belieka vėl išgirsti Zygmundą Baumaną. Tai, kas yra laikoma „neįmanoma“ ir „neįgyvendinama“, ypač kas liečia ekonomiką, tėra socialinis ir politinis konstruktas.
Visiškai priešingai Margaretos Tečer teiginiui, kad nėra alternatyvos neo-liberalizmui (there is no alternative – TINA), Davos mieste vykstančios pasaulinės ekonomikos konferencijos yra pats aiškiausias įrodymas, kad jokia rinka, ir jokia ekonominė sistema negali egzistuoti be politinio reguliavimo ir sandėrių tarp politikų bei verslo pasaulio atstovų. Kiekviena politinė ir ekonominė sistema yra sutartinė. Tai reiškia, kad ji nėra „natūrali“ (arba Dievo duota), o yra arba pasirenkama, arba kaip pasitaiko dažniau – primetama visuomenei. Būtent Davos yra ta vieta, kuri aiškiai parodo, kad norint užtikrinti ekonominę globalizaciją ir pasaulinio neo-liberalizmo egzistavimą, yra būtini susitarimai tarp didžiųjų korporacijų vadovų, politinių lyderių, bei tarptautinių finansinių-ekonominių institucijų.
O tereikia pažiūrėti į skandinavų socialinę politiką, ir galima pamatyti ką būtų galima turėti, jeigu Lietuva nebūtų prievarta tempiama neo-liberalizmo keliu, stengiantis per biudžetą perskirstyti kuo mažesnę dalį BVP. Norint daugiau pinigų biudžetui – reikia ne ekonominio augimo, o į tą patį biudžetą nukreipti daug didesnę dalį pajamų, plaukiančių milijonieriams. Atiduoti pelningiausias šakas, kurios yra gyvybiškai svarbios žmonėms, į privačias rankas ir apmokestinti jas juokingais mokesčiais yra kolektyvinė savižudybė, kurios keliu pastaruoju metu Lietuva bei daugelis kitų neo-liberalizmu sergančių valstybių ir juda. Atsisakius neo-liberalistinio mąstymo bei racionaliai pažvelgus į visą vidaus politikos realybę, piliečio alga tampa lengvai įgyvendinama reforma.
Vytautas Liutkus
www.sxc.hu nuotr.
