Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta prieštaringų nuomonių dėl šalyje besiklostančios naujosios atliekų tvarkymo sistemos. Kuriant šią sistemą, kaip ir bet kurią kitą naują, neišvengiamai kyla ir problemų, ir nesusipratimų. Dalis jų atsiranda dėl to, kad savivaldybėms, ant kurių pečių gula didžiausias šios sistemos kūrimo krūvis, trūksta patirties, kad už atliekų tvarkymą atsakingiems darbuotojams ne visada pakanka kompetencijos, atsakomybės ar tiesiog noro atsakyti žmonėms į jiems rūpimus klausimus. Tačiau nemažai nesusipratimų ir nepasitenkinimo kyla todėl, kad gyventojai tiesiog dar neįpratę atliekų tvarkymo laikyti mokama paslauga. Tiek metų nereikėjo mokėti, o dabar – reikia…
Atliekų susikaupia kiekvieno gyventojo namuose, tik jų kiekis individualus. Paprastai daugiau atliekų susidaro, jeigu gyvenama mieste, jeigu jos nerūšiuojamos, nekompostuojamos. Rūšiavimas – būdas pasiekti, kad už atliekų tvarkymą reikėtų mokėti mažiau. Juk privalu mokėti tik už netinkamų perdirbti neišrūšiuotų atliekų tvarkymą. Kuo daugiau išrūšiuojama, išskirstoma į antrinėms žaliavoms skirtus konteinerius tinkamų perdirbti atliekų, tuo mažesnis mišrių komunalinių atliekų srautas. Kuo mažiau tų mišrių komunalinių atliekų yra sukaupiama, tuo rečiau jas reikia išvežti į sąvartyną, vadinasi, ir pigiau kainuoja.
Kitas reikalas, jeigu gyventojui pateikiama sąskaita už nesuteiktą paslaugą. Įmoka atliekų turėtojui neturi būti skaičiuojama, jeigu jam nesudarytos galimybės gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą arba jeigu ši paslauga jam neteikiama dėl savivaldybės, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ar ją teikiančio atliekų tvarkytojo kaltės. Pavyzdžiui, atliekų turėtojas neturi mokėti įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą, jeigu jam nepastatytas konteineris ir nenurodyta vieta, kur jis galėtų atsikratyti atliekų. Rinkliava už atliekų tvarkymą negali tapti nepagrįsto pasipelnymo šaltiniu.
LR Aplinkos ministerija
vilkmerge.lt nuotr.
