Vos tik eilinį kartą perskaitau apie narkotikus mokykloje – ima pykinti. Įgriso, ir įgriso tiek, kad jau atsirado natūrali fiziologinė reakcija. Ir net ne kiek į pačią problemą, o į „išradingų“ pasiūlymų gausą kaip visą tai spręsti.
Galima pagalvoti, kad narkotikai gatvėje ir atitinkamai mokyklose nukrenta iš dangaus, o juos gamina Nibiru planetoje prakeikti reptiloidai , kurie vėliau išdalina juos velniškai slaptų žydomasonų ložių nariams, o šie kvaišalus iškaišioja po mokinių kišenes.
Tik štai narkotikus veža, gamina ir platina ne mitologinės būtybės, o gyvi žmonės, turintys kūną ir kraują. Žmonės, paliekantis pėdsaką, ir pirmiausiai ne tą pėdsaką, kurį siūloma ieškoti mokyklinių klasių dulkėse, o didelį finansinį. Tokį, kurį palieka bet koks stambus struktūrizuotas verslas, kur egzistuoja stabili gamybos grandinė, stambi didmena, regioniniai atstovai ir mažmenininkai.
Kur veikia pasiūlos ir paklausos dėsniai, kur skiriami pinigai reklamai, kur veikia lobizmas, kur egzistuoja politikų rėmimas. Negi tikrai manote, kad savo laiku per 20 tūkst. eurų per dieną generavęs Vilniaus taboras sėkmingai veikė išimtinai puikaus konspiracijos meno išmanymo dėka?
Taip taboro neliko, nes rinkos sąlygos pasikeitė ir šis ankstyvųjų laikų anachronizmas tiesiog tapo nereikalingu, o ir vis nereikalingą visuomenės dėmesį narkotikų verslui pritraukdavo. Juk aksioma paprasta – pinigai mėgsta tylą , o anas miesto pūlinys buvo per skambus.
Sakyčiau klausimas, ar galima pastebėti milžiniškus piniginius srautus esant padėčiai, kur paprasto žmogelio neapgalvotai parašytas žodis banko pavedimo skiltyje, kartais sukelia problemas yra tiesiog retorinis. O gal trūksta kokių teisės aktų? O gi ne.
Pabandykite padaryti didelį pavedimą iš užsienio banko ir labai greitai sužinosite, kad tapote labai įdomus ir įdomus toli gražu net ne bankui, o rimto veido dėdėms ir tetoms dirbantiems įstaigose, kurių pavadinimą dažnas ištaria tik prieš tai apsidairęs ir ištaria pakuždomis.
Net ir smulkieji verslo sraigteliai negali veikti giliame pogrindyje – jiems reikia aptarnauti klientus. Ir kai aš girdžiu, kad Širvintų ar pan. dydžio miestelyje yra didžioji paslaptis kas verčiasi narkotikų prekyba, aš sarkastiškai juokiuosi. Panorėjus ko draustino ne tai, kad vietos narkomano reikia klausti, o panašu šuns patvoryje pakaks ir šis suamsės, kur vietos „barygos“ prekiauja.
Bet sugrįžkime prie verslo logikos, kur esminis principas augimas ir be abejo tam reikalingas naujų klientų pritraukimas, nes ištikimi ir ilgalaikiai dėl visiškai natūralių priežasčių palaipsniui dingsta.
Šlovė reklamai – šioji puikiai užtikrina verslo augimą ir nesvarbu tai sąmoninga reklama ar naudingų idiotų vieši riksmai, ar apskritai gretutinių verslų inspiruoti. O gretutinių verslų per akis, kurių pagrindinis yra kovos prieš narkotikus verslas. Seniausiai turime padėtį visiškai atitinkančia anekdotą apie advokatus tėvą ir sūnų, kur antrasis pasigiria, kad pagaliau išsprendė seną bylą su kuria tėvas 40 metų dirba. Į tai šis išvadino sūnų idiotu, nes šioji byla buvo šeimos maitintoja.
Taip pas mus ir su „kovotojais prieš narkotikus“, kur metų metus esant nenutrūkstamam finansavimui spausdinamos tonos makulatūros, prageriami dekalitrai kavos bei vyno seminaruose ir viršaus dar, ir apmokamos mokinių „šveitimo“ programos. Kas blogai su tuo „švietimu“?
Blogai tai, kad per visus galus mokiniams įteigiama, kad narkotikai, tai aišku blogybė, tačiau neišvengiamas dalykas. Ir apskritai, na, jei jau taip atsitiko, kad pradėjote vartoti vis tiek nieko baisaus, štai jums lankstinukas – ten pagalbos telefonai ir jums būtinai padės.
Tik štai žodis „blogis“ visame tame kontekste ištirpsta ir lieka aiški žinutė. Vaikučiai eksperimentuokite, o kai norėsite „nulipti“, Jūs tai padarysite. Viršaus dar ir meinstrymais su tradiciniais pasakojimais apie žvaigždes ir Žvaigždikus, kurie vartojo, tačiau dabar ne. Ir vėl iš viso to atsiranda žinutė „narkotikai neatsiejamas garsaus žmogaus karjeros etapas“ .
Tik štai atgrasymui reikia ne juos rodyti, o bevardį vyruką gulintį prie geležinkelio stoties ir jo pūvančias venas, paralyžiuotą paauglį, atsiprašant kakojantį ir/arba sysiojantį po savimi. Ir laimė, kad jam tai jau nerūpi, nes smegenys taip pat beveik negyvos po nekokybiškos „chimkės“ dozės.
Parodykite viešose tualetuose vyrų kabinose ant kelių stovinčias ir dozei uždarbiaujančias mergaites.
Parodykite kaip atrodo bėgusio nuo savo haliucinacijos ir kritus nuo stogo išsitaškiusio narkomano smegenys ant asfalto. Tik štai neparodysite, nes nevalia vaikų „traumuoti“.
Net nepasakysite, kad „nulipusi“ žvaigždė turėjo pakankamai pinigų susimokėti tiek už pagalbą, tiek už sveikatos atstatymą po audringos jaunystės, o Jūs neturėsite ir jei valios pastangų neužteks, tai kita stotelė – kapinės su lentele „nežinomas 35-40 metų vyras“ .
Beje, visai nebloga vieta būtų rengti paskaitas apie narkotikų žalą, tik aišku ten nerengs – pernelyg jau baugus tas kapinių kvartalas. Beje, kvartalas, kuriame ir vieno mano paauglystės draugo kaulai greičiausiai guli ir iš tiesų panašiai gyvenimą baigusių pažinojau ne vieną – visi kas „nenulipo“, atsidūrė po žeme nesulaukę 40 metų.
Ir štai čia keliaukime prie „išradingų“ pasiūlymų gausos, kur kalbos nėra nei apie tai, kad laikas įvesti drakoniškas sankcijas platintojams ir visiems, kas juos dangsto, nei apie tai, kad pats laikas pasidomėti ar narkotikus reklamuojantys iš prigimties idiotai.
Skaitau – reikia leisti mokytojams tikrinti mokinių daiktus. Bravo. Pirmiausiai mokytojams siūloma užkrauti policijos funkciją ir ne šiaip užkrauti, o dar ir su teisės norma iš esmės prieštaraujančią, nors ir tam pačiam Baudžiamajam kodeksui. Fantastiška, tuomet situacija susiklostys – policininkas norintis atlikti narkodilerio apžiūrą privalės laikytis protingų, beje, normų, o štai mokykloje bus galimas tikrų tikriausias „šmonas“ – lietuvškai krata.
Atleiskite už kriminalinio žargono žodį, tačiau šiuo atveju jis tiksliausiai apibūdina siūlomo veiksmo esmę. Niekuo geriau skamba ir siūlymas dėl privalomo mokinių testavimo, nes vėl gi tiek baudžiamosios, tiek administracinės teisės rėmuose yra daugiau nei aiškiai apibrėžta procedūra nors ir girtumo nustatymui. Ir tai svarbus dalykas, nes išlaikomas balansas tarp būtino sužinojimo ir asmens laisvių.
Kai kam patraukliai atrodo gyvenimas už teisės ribų, kur įstatymai sau, o gyvenimas vyksta, ir vėl atsiprašau kalbos mylėtojų, pagal „poniatijas“. Tik štai kur toji riba, kuomet nerašytos arba surašytos, tačiau esminiams teisinės valstybės principams prieštaraujančios taisyklės, taps pabaisa patį siūlytoją galiausiai uždusinančia?
Puikiai žinau, kad daugeliui fakto konstatavimo straipsnyje per mažai ir norisi ir pasiūlymo. Tik štai jokio ypatingo recepto nėra. Mat dabar esantys teisės aktai su kaupu leidžia perlaužti sprandą narkotikų verslui. Todėl visus klausimus, kodėl mokyklose laisvai šie cirkuliuoja siūlau tiesiogiai nukreipti tiems, kam į rankas įduotos galios.
VITALIJUS BALKUS
