Viešoje erdvėje vis dažniau girdime kalbant apie neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus. Iš kur šie terminai atsirado ir kodėl neapykantos stabdymas – visų mūsų reikalas?
Neapykantos nusikalimų terminas pradėtas palyginus neseniai – tik XX a. antroje pusėje. Tačiau tokie nusikaltimai žmonijai, deja, ne naujiena. Pavyzdžiui, Senovės Romoje imperatorius Neronas melagingai apkaltino krikščionis dėl Romoje kilusio gaisro. Krikščionybę išpažįstantys žmonės buvo nukryžiuojami, atiduodami sudraskyti laukiniams gyvūnams, su jais susidorojama kitais žiauriais būdais.
Lietuva taip pat neišvengė neapykantos bangų. Istoriniuose šaltiniuose randame informacijos apie romų medžiokles Abiejų Tautų Respublikoje, žydų pogromus carinėje Rusijoje – žmonės buvo plėšiami, žudomi, naikinamas jų turtas.
Bene labiausiai studijuotas neapykantos nusikaltimas yra Holokaustas: nacistinė Vokietija sukūrė iki tol istorijoje nematytą žudymo mašiną, į kurią pateko milijonai žmonių, neatitikusių tariamų rasinio grynumo kriterijų: žydai, romai, žmonės su negalia, homoseksualūs žmonės, Jehovos liudytojai ir kt. Antrasis pasaulinis karas buvo sukrėtimas visam pasauliui, padėjęs suprasti, ką gali padaryti nevaldoma neapykanta: naciais tapo ne tik vagys, žudikai ar kiti nusikaltėliai, bet ir mokytojai, gydytojai, pramonininkai, kepėjai, siuvėjai ir t.t. Kitaip tariant, neapykanta grįsta ideologija tapo masiniu judėjimu ir užkrėtė net ir tuos, kurie iš pažiūros turėtų priešintis tokiai beprotybei.
Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, sunku patikėti, kad terminas „genocidas“ iki 1944 metų neegzistavo. 1941 m. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, sužinojęs apie Vokietijoje vykdomus nusikaltimus prieš žydus, ištarė garsiąją frazę „Susiduriame su nusikaltimu, kuris neturi pavadinimo“. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, „genocido“ terminą pasiūlė Lenkijos žydas, teisininkas Raphaelis Lemkinas. Žodis buvo sudarytas iš dviejų žodžių: graikiško „genos“, reiškiančio gentis, ir lotynų kalbos žodžio „caedo“, reiškiančio žudau. Jungtinės Tautos šį terminą panaudojo 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Joje genocidas įvardytas kaip „veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“. Taip genocidas įtvirtintas kaip tarptautinis nusikaltimas.
Genocidas – sunkiausia neapykantos nusikaltimų forma. Kasdieniame gyvenime paprastai susiduriame su chuliganizmu, vandalizmu, viešu neapykantos kurstymu internete. Tokie nusikaltimai, nors ir ne tokie pavojingi kaip genocidas, kai nužudomi tūkstančiai ar milijonai nekaltų žmonių, vis dėlto kelia didelį susirūpinimą: neapykantos nusikaltimai išsiskiria ne tiek fizine ar turtine žala, kiek itin didele moraline žala. Tokiais nusikaltimais menkinama ir niekinama žmogaus tapatybė, priklausymas vienai ar kitai tautybei, religinei grupei ar bendruomenei. Jais bandoma nusiųsti žinutę, kad ne tik vienas žmogus, prieš kurį buvo nukreipta neapykantos kalba, yra nepageidaujamas, nevertas būti laikomu lygiaverčiu su kitais, tačiau ir visa grupė, kuriai ji ar jis priklauso.
Vis daugiau žmonėms leidžiant laiko socialiniuose tinkluose, matome palyginus naują fenomeną – neapykantos nusikaltimų virtualėjimą. Prisidengdami žodžio laisve, žmonės teigia galintys rašyti ir skleisti bet kokią informaciją internete nebaudžiami. Vis dėlto tokie reiškiniai yra ypač pavojingi: nevaržomai skleidžiama neapykantos kalba normalizuoja neapykantą, tarpusavio nepasitikėjimą ir vienų ar kitų grupių stūmimą iš visuomenės gyvenimo. Dažniausi tokios neapykantos taikiniai – tautinės ir seksualinės mažumos, negalią, ypač intelekto, turintys žmonės.
Nestabdoma neapykantos kalba gali tapti preliudija į fizinius veiksmus: užpuolimus, turto naikinimą, religinių pastatų ar simbolių niekinimą. Tad neapykantos stabdymas – svarbus žingsnis saugant tarpusavio sugyvenimą ir pagarbą vienas kitam.
Pastebėjote neapykantos kurstymo atvejį internete? Apie tai paprastai ir greitai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimų platformoje manoteises.lt/pranesk
Komentaras apie neapykantos kurstymą parengtas siekiant šviesti gyventojus apie neapykantos žalą. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, bendrai finansuoja Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa bei LR Teisingumo ministerija. Už teksto turinį atsako tik jo autorė.
Aut. Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė
