Ankstyvą rugsėjo 17–osios rytą LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai vyko į pietus – į Alytų. Birželio mėnesį Ukmergėje lankėsi Alytaus senjorai ir pakvietė mus į savo veiklos 25-mečio minėjimo šventę.
Alytus – šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas, laikomas neformalia Dzūkijos sostine, Lietuvos Kultūros sostinė – 2022. Mūsų draugai Alytaus bočiai dovanojo trijų valandų ekskursiją po miestą. Ekskursiją vedė gidas Giedrius Bernatavičius.
Pirmą kartą Alytus minėtas 1377 m. Per Alytų kryžiuočiai veržėsi į šalies gilumą. Nuvykome prie Alytaus piliakalnio. Kaip pasakojo gidas, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Alytaus pilis paminėta 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Pilies gynėjai stabdydavo kryžiuočių puolimus. Vienų manoma, kad miesto vardui atsirasti pasitarnavo padavimas. Pasakojama apie bajoro Raimonio dukros Mirgrausėles ir kunigaikščio Smūkninio sūnaus Alytos meilę. Mirgrausėle turėjusi tapti vaidilute. Kryžiuočiams užpuolus pilį žuvo visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržė iš apsupimo, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėle kureno šventąją ugnį, pasiėmęs ją paslėpė. Grįžęs prie pilies narsiai kovėsi, bet žuvo. Mirgrausėlė graudžiai verkė septynias dienas. Jos ašaros upeliu liejosi į Nemuną. Upelis buvo žynių pavadintas Alytupiu, o Gabijos kalnelis – Alytaus piliakalniu. Ir gyvenvietė prie piliakalnio pavadinta Alytumi. Dar Giedrius minėjo kitą miesto pavadinimo juokingesnę versiją. Važiavo sau ūkininkas su grūdais į miesto turgų. Privažiavęs šlapią kelio vietą pasakė: „A…lyta“. Yra pasakojimų ir apie Alytupio upelį. Pasak gido, čia gyvena stebuklingos varlės, nors ir ne visos. Kas ieško antrosios pusės, turi pagauti upelyje varlę, nuprausti jai burną ir bučiuoti. Jei varlė stebuklinga – gausite ko ieškojote, jei varlė nestebuklinga – po bučinio ji jau nebus paprasta varlė, o bus bučiuota varlė ir labai populiari tarp savų.
Nuo XV a. pradžios Alytaus miestas kūrėsi ir augo abiejuose Nemuno krantuose. Kairioji miesto pusė iki XIX a. pabaigos buvo laikoma dešiniakrančio Alytaus priemiesčiu. Tarp 1795 ir 1915 m. abi miesto dalys praktiškai buvo skirtingi administraciniai vienetai. Tuo laikotarpiu susiformavo sąvokos: Vilniaus Alytus, Suvalkų Alytus. Tarpukario metais šias sąvokas pakeitė Pirmasis Alytus ir Antrasis Alytus (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante).
Miesto senamiestis buvo pilnai subombarduotas II pasaulinio karo metu. Atstatytas nebuvo. Gidas tik parodė jo buvusią vietą. Pirmajame Alytuje Jiezno gatvėje stovintis pastatas, kuriame šiuo metu veikia biblioteka, sveikatos priežiūros centras, o rūsyje įrengta Alytaus kraštotyros muziejaus ekspozicija, yra pats seniausias Alytuje. Manoma, kad pastatas statytas XVI amžiuje. Iš pirmojo laikotarpio išlikę du gotikiniai skliautiniai rūsiai. Giedrius parodė namą, statyta 1911 m., su liūtukais. Laiptus į pastatą puošia liūtukų figūros.
Aplankėme Audiovizualiųjų menų centre (buvusioje sinagogoje) parodą „Misticizmo ugnis – Soutine (Sutino) ir litvakų dailė“, kur eksponuojama Alytuje gimusio garsaus Niujorko kineziterapeuto Samuelio Taco pasaulyje analogų neturinčios privačios litvakų (Lietuvos žydų) kolekcijos dalis. Šalia litvakų darbų eksponuojami iš Lietuvos kilusio žymaus Prancūzijos dailininko ekspresionisto Chaim Soutine (Chaimo Sutino) ir italo modernaus meno atstovo Amedeo Modiglianio (Amadejaus Modiljanio), gyvenusio Prancūzijoje, darbai. Pasmalsavome, kaip centro darbuotojai nebijo, kad bus pavogti žymiųjų dailininkų darbai. Giedrius paaiškino, kad veikia gerai įrengta apsauga. Kažkada buvusioje sinagogoje buvo druskos sandėlis. Gidas parodė sieną, kur į paviršių iškyla druska. Sieną nuplovus, po kiek laiko druska vėl atsiranda. Tačiau siena nerasoja, yra sausa.
Šimtą keturiasdešimt laiptelių pasikeliame iki Baltosios rožės tilto. Tai Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto autorius Vilius Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto atramų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Tiltas sujungė Alytaus I ir Alytaus II dviračių takus. Kaip sakė gidas, transporto judėjimą jungia Antano Juozapavičiaus tiltas. Nuo tilto populiarūs šuoliai su virvėmis, čia yra pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios galima kabinti meilės spyneles. Pastebėjome, kad daugiausia yra jaunavedžių spynelių. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra „Obels žiedas“.
Giedrius nuo tilto parodė gerai matomą Nemune gulintį mitinį Klebono akmenį. Legenda pasakoja, kad labai seniai po Alytuje siautusio maro prasidėjo didelis badas. Klebonas, negalėdamas žiūrėti, kaip iš bado miršta žmonės, iš likusių gyvųjų surinko pinigus, papuošalus ir išplaukė Nemunu pirkti grūdų. Kelionė užtruko. Klebonas ilgai negrįžo. Gyventojai ir toliau vienas po kito mirė iš bado, keikdami kleboną, kad šis juos apgavo: pasiėmė pinigus ir išplaukė. Klebonui plaukiant ant laivo nutūpė juodas varnas. Jis gundė dvasininką pasilikti Kaune, parduoti brangenybes ir su turimais pinigais prašmatniai gyventi. Klebonas nesutiko. Kai laivas su nupirktais grūdais priartėjo prie Alytaus, pakilo didelis viesulas, ir trenkė į jį gyventojų prakeiksmų žaibas. Taip laivas akmeniu pavirto.
Sustojome prie Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo „Laisvės angelas“, pastatyto 1929 m. skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus. 1934 m. tada į aukščiausią miesto statinį trenkė žaibas, skulptūra subyrėjo. 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai. Atstatytas 1991 m. (skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė skulptūrą, Jonas Blažaitis – paminklo bareljefus). Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas).
Alytus buvo jaukus, nedidelis, pušynuose skendintis miestas, su puikiais paplūdimiais, nebrangiu pragyvenimu. 1932 m. gavo miesto kurorto statusą. Pasakojama, kad Alytaus kurortą itin buvo pamėgę Kauno ponios. Jos tikėjosi, kad Alytuje sulauks vyrų dėmesio. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Alytuje 1000 vyrų teko 663 moterys, tuo tarpu Kaune net 906. Iš tų laikų Alytuje likę Šaulių namai. Tai 1938 m. baigti statyti modernūs, erdvūs Antano Juozapavičiaus – pirmojo karininko, žuvusio nepriklausomybės kovose – vardo šaulių namai, tarpukariu vadinti kurhauzu, kurio restorane vakarais grojo džiazą. 1931 m. baigtas formuoti čia pat esantis miesto sodas, kuris garsėjo rozariumais ir prieškario fontanu, išlikusiu iki dabar. Pasivaikščiojome po sodą, skaičiavome, kiek medžių pažįstame, sustojome prie rožyno. Gidas pasakojo, kad į parką ateidavo poetas Antanas Jonynas ir pagal kvapą pasakydavo rožės spalvą (poetas buvo aklas).
Išgirdome įdomią istoriją apie prancūzų eskadrilę „Normandija“. 1944 m. liepos mėnesį ji buvo apsistojusi Alytaus aerodrome ir iš čia vykdė kovinius skrydžius. Būtent Alytuje „Normandijos“ eskadrilę pasiekė žinia, kad už karinius nuopelnus jiems bus suteiktas ir „Nemuno“ vardas. Čia užsimezgė prancūzo Roger Sauvage (Rožė Siuvažo) ir vietinės merginos Apolonijos meilė. Tačiau karas negailestingai išskyrė įsimylėjėlius. Naujos karinės užduotys pulką tolino nuo Lietuvos. Ir tik prabėgus daugeliui metų Roger Sauvage sužinojo, kad Alytuje jam gimė dukra. Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų ir jų susitikimas buvo neįmanomas. Remiantis šia istorija 1978 m. Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas filmas „Markizas ir piemenaitė“ (rež. Algirdas Dausa).
Sustojome prie Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo pastatytos „Vieno kūrinio galerijos“. Mokyklos direktorius pasiskolino idėją iš Suvalkų. Tai nedidelis namelis su dviem apžvalgos langais ir durelėmis kūriniams keisti. Čia eksponuojami dailės mokyklos mokinių darbai, kurie keičiami kas mėnesį.
Pasižvalgėme po Rotušės aikštę, kurioje yra miesto savivaldybė.
Gidas minėjo kraštiečius rašytojus Jurgį Kunčiną, Anzelmą Matutį, Antaną A. Jonyną, čia gimė Romas Kalanta.
Nė nepastebėjome kaip prabėgo trys valandos. Labai daug išgirdome ir pamatėme. Su Giedriumi Bernatavičiumi atsisveikinome Šaulių namuose, nuoširdžiai jam padėkojome. Įteikėme leidinį apie Ukmergę.
Šaulių namuose vyko Alytaus bočių (pirmininkė Dalia Petrukaitienė) veiklos 25-čio šventė. Kartu su šeimininkų 6 meno saviveiklos kolektyvais dalyvavo mūsų klubo mišrus vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Valmantas Naraškevičius), solistas Valmanta Naraškevičius ir linijinių šokių grupė, Plungės (Lima Guobienė) moterų vokalinis ansamblis „Neblėstanti jaunystė“ (vad. Bronislava Šimkienė), Vilniaus bendrijos delegacija (Vilija Tūrienė). Su dovanomis atvyko Europos Parlamento nario Bronio Ropės padėjėja Zita Valiūnienė, LR Seimo narys Robertas Šarknickas, kiti svečiai. Kalbėjusieji linkėjo daug gerų dienų, sveikatos, džiaugėsi, kad senjorai jungiami bendrai prasmingai veiklai, išlaiko tautines tradicijas, nepasiduoda senatvei, domisi gyvenimu, šoka, dainuoja, vaidina. R. Šarknickas emocingai padeklamavo Pauliaus Širvio eilėraštį „Aš – beržas“. Klubo pirmininkas linkėjo pirmininkei ir visai bendrijai daug džiugių akimirkų, pasitenkinimo nuveiktais darbais, kad neapleistų įkvėpimas, neblėstų kūrybinė energija, stiprybės, laimės ir prasmės kupinų dienų.
Vienas po kito keitėsi meno saviveiklos kolektyvų numeriai. Žiūrovai negailėjo aplodismentų, geranoriškai priėmė visų kolektyvų pasirodymus. Buvo apdovanoti kolektyvų meno vadovai. D. Petrukaitienė apdovanojo aktyviausius savo bendrijos narius. Renginį baigėme bendra daina „Pabūkim kartu, kolei norisi būti!“
Pietauti rinkomės į bendrijos patalpas. Šeimininkės išvirė kopūstienės, stalai buvo nukloti jų pačių gamintais patiekalais. Visus linksmino nenuilstantys muzikantai. Nesibaigė rateliai, skambėjo viena po kitos dainos. Džiaugėmės nuoširdžiu bendravimu. Šeimininkai vis prašė dar pabūti. Tačiau vakarėjo, laikas buvo važiuoti namo. Dėkojome už puikiai praleistą laiką. D. Petrukaitienė pažadėjo pabūti Ukmergėje, kai kolektyvas važiuos į Zarasus. Lauksime susitikimo.
Janina Badokienė
