Kai įstatymų leidėjas įvedė minimalios algos sąvoką, jis gana nuoširdžiai norėjo apsaugoti darbuotojus nuo darbdavio savivalės. Tik kad gavosi visiškai priešingai.
Ir iš principo nuspėti tokį poveikį buvo visai nesunku. Reikėjo tik ištyrinėti istoriją ir išsiaiškinti, kad nei vienoje šalyje minimalaus atlyginimo sampratos įvedimas neatnešė darbuotojams jokios naudos ir neapsaugojo nuo darbdavio savivalės.
Tokio pavyzdžio net nebūtina ieškoti toli užsienyje. Pakanka prisiminti, kad TSRS minimalus atlyginimas egzistavo de facto. Ir niekas nuo to negyveno geriau.
Kapitalistiniame pasaulyje minimalus atlyginimas apskritai yra nesąmonė, nes jis tiesiog blokuoja darbo rinką – darbo pasiūlos rinką ir darbo paklausos rinką. Juk bet kurioje rinkoje kainos yra skirtingos ir kainos konkuruoja viena su kita. Dėl to darbo jėga eina ten, kur žmonės yra pasiruošę už jį mokėti daugiau.
Minimalaus atlyginimo įvedimo atveju rinka virsta fikcija. Darbdaviai sugalvoja formulę „visi taip moka“ (net jei tai ir melas), ir kaip pardavėja tarybinėje parduotuvėje praneša apie supuvusias bulves, taip ir darbdavys praneša apie pusiau vergiškas darbo sąlygas – „nenori, nesiimk“. Ir žmonės ima. Juk „visi taip moka“.
Įstatymais ribodamas atlyginimus, įstatymų leidėjas gavo būtent tai, kas atsitinka, kai kainas nustato ne rinka, o įstatymai. Gavo deficitą. Šiuo atveju trūksta padoraus darbo užmokesčio – kokybiško atlyginimo už darbą. Gavo sovietinį išlyginimą, kai ir geras, ir blogas darbuotojas gauna vienodą minimalų atlyginimą. O tai reiškia: kokia prasmė dirbti geriau ir našiau, jei vis tiek – minimalus atlyginimas.
Užuot tapusi laipteliais, minimali alga virto lubomis 170 000 Lietuvos gyventojų.
Užuot apsaugojus darbuotoją nuo darbdavio savivalės, įvedus minimalų atlyginimą sumažėjo darbuotojų pajamos – visų, kurių galima ir negalima, persikėlė į minimalų atlyginimą. O ką, juk niekas neprižiūri, teisėta tai ar ne. Ir dažniausiai tai yra neteisėta.
Tuo tarpu Lietuvos darbo kodekse aiškiai nurodyta…
141.2 straipsnis: Minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai.
O tai reiškia, kad darbas kasoje, darbas su profesionaliais įrankiais ir įranga, automobilio vairavimas, jei reikia keliauti (pvz., paštininkui) ir t.t. negali būti mokami „už minimalų atlyginimą“. Visi šie darbai reikalauja kvalifikacijos arba profesinių įgūdžių.
Kvalifikacija reikalinga ir konsultantams parduotuvėse. Galų gale, turite pripažinti, keista, jei atėjote į parduotuvę, kurioje jums suteikiama ne kvalifikuota konsultacija. Vadinasi, pardavėjas-konsultantas yra kvalifikuotas darbas.
Nekvalifikuoto darbo pavyzdys geriausiu atveju būtų kiemsargio darbas su šluota, valytojas su skuduru arba krovikas, kuris darbui naudoja tik raumenų jėgą, o ne krautuvą.
Bet kur bepažiūrėtume, bet kokiame skelbime pamatysime: minimali alga, minimali alga, minimali alga… už gana kvalifikuotą darbą, „reikalaujantį profesinių įgūdžių“.
Kur įdomu žiūri Darbo inspekcija? Ir prokuratūra, beje, taip pat.
Kasparas Urbonaitis
