Taip apie ukmergiškį fotografą Albiną Kuliešį, kuris be jokio atlygio kursto kultūros židinį, organizuoja vieną po kito meno festivalius, paskatindamas paprastai primirštus rajono ir gretimų apylinkių literatus, dainininkus, buria gyventojus aplink poetinį ir muzikinį žodį, atsiliepia vienas garsiausių dailininkų Rimantas Dichavičius. Tokius, kaip Albinas, jis vadina kultūrtrėgeriais.
Bet… Pirma vasara, kai Toliūnuose (Ukmergės r.) nebus dešimt metų vykusios meno kūrėjų šventės „Langas į širdį”. Pirma vasara, kai jos organizatorius – fotografas ir poetas A.Kuliešis po dešimties metų išėjo išsiilgtų atostogų. Bet, kaip sakoma, kai užtrenkiamos vienos durys, Dievas atveria langą: prieš išvykdamas į pajūrį, Albinas atidarė nuosavą galeriją savo namų Bugienių gatvėje kieme, Ukmergėje.
Ištisą dešimtmetį po tris mėnesius ir daugiau jis aukodavo šventei, kol sudarydavo programą, sukviesdavo atlikėjus, suderindavo datas, honorarus, surasdavo rėmėjus, nes Kultūros ministerija nė karto neparėmė nė centu, juolab nepalaikė A.Kuliešio iniciatyvos.
„Visas vasaras atiduodavau šventei, nes ir šventei praėjus, kai pasyvūs ir aktyvūs jos dalyviai išsivažinėja kas sau, būdavo, lieku vienas su sąskaitomis, – pasakojo Albinas. – Jau dvi dešimtis metų puoselėjau svajonę įkurti galeriją, ir šiemet apsisprendžiau žūtbūt ją įgyvendinti, kol dar turiu sveikatos, paaukodamas dalį savo erdvės kultūrai. Mano įsivaizdavimu, galerija nėra tik ekspozicija pastato viduje, kaip dažniausiai ir būna, kur žmonės apžiūri eksponatus ir išsiskirsto kas sau. Man norisi, kad galerija taptų bendravimo vieta, kad joje skambėtų muzika, poezija, kad čia būtų pristatomos knygos ir vyktų mini koncertai, susitikimai su iškiliais žmonėmis ir kad jie turėtų tęsinį. Kad baigiantis renginiui susirinkusieji galėtų pasikalbėti su programoje dalyvavusiais menininkais, rašytojais ir pan. Dėl to ir padariau nedidelę sceną, įrengiau lauko galeriją su židiniu, kur galima ruošti maistą, pastačiau pavėsinę, kurią mano draugai vadina koplyčia, nes dalis jos pamūryta iš raudonų plytų, dalis suręsta iš medžio. Galerijoje yra iškabinta ir dalis mano geriausių parodose eksponuotų fotografijų, jų turinį surišus su viena kita poezijos eilute. Turiu ir kitokių darbų padaręs tiek iš medžio, tiek iš metalo, pradėjau meistrauti XIII-XIV a. lietuvių ginkluotę, lietuvių kario kostiumą, – daug yra dalykų, kuriuos noriu išbandyt. Tam tiesiog reikėjo netradicinės erdvės.”
Vienu metu norėdamas gauti šiokią tokią Kultūros tarybos paramą, A.Kuliešis ryžosi pasinaudoti „projektų rašytojo” (yra ir tokia „profesija”) paslaugomis, tačiau ir jos liko bevaisės.
„Būna, parašai projektą, jį atmeta, o paskui, žiūrėk, jis padaromas kažkur kitur, na, truputį pakoreguotas. Galiausiai ir pats lioviausi rašyti projektus, ir draugams patarinėjau, kad savo idėjomis nemaitintų kultūros administratorių, o pabandytų rasti kokį nors mecenatą, nes geriausias būdas laimėti – padaryti geriau už juos.
Ukmergės kultūros centre su visais filialais ir kultūros namais dirba per 100 žmonių, bet pasivaikščiokit sekmadienį Ukmergės gatvėmis, – jokio skelbimo nerasite apie kultūros renginį. Turbūt jie visi daržus ravi ar ką? Tylu, ramu, gražu, ir visi gauna algas, o tokie, kaip aš, jiems visą laiką kliūva. Siūlai rajone surengti fotografijos plenerą, o tau atkerta: daryk ką nori, tik nelįsk prie mūsų. Kadaise būdamas visuomeninės kultūros tarybos pirmininku prie Ukmergės r. savivaldybės, buvau paruošęs visą programą, pagal kurią kultūros vežimą traukiantiems menininkams būtų didinama finansinė paskata, tačiau funkcionieriai, susižinoję, jog jiems gresia „juodi laikai”, pasirūpino, kad būčiau išmestas iš tarybos. Ko gero, jiems nereikia renginių, kuriuos daro „ne savi” žmonės. Kai kurie apskritai galvoja, jog paprasti piliečiai, užuot reiškę kultūrines pretenzijas, galėtų sau susirinkti, susimesti, išgerti, pasivolioti ir jiems to būtų gana.”
Albinas jaučia apmaudą, kad diduma kultūrai skiriamų milijonų nueina ne tiesiogiai kultūros procesų skatinimui, ne kultūrinių iniciatyvų ir kultūrininkų rėmimui, bet kultūros pastatų išlaikymui ir armijos valdininkų etatams. Sovietmečiu turėjom, anot jo, bent „Herkų Mantą”, o dabar per 30 metų nesugebėjome jokio istorinio filmo padaryt: „Tokią turtingą ir sudėtingą turime istoriją, o krypstame daug kur į banalybes.” Jei būtų jo valia, šiandien pat panaikintų kultūros centrus, kuriems analogų nėra pasaulyje, ir gal net Kultūros ministeriją, kurios funkcijos rinkos sąlygomis yra gana miglotos. Jo manymu, pakaktų solidaus fondo, atliepiančio visuomenės kultūros poreikiams. Vienas iš tokių ir būtų visuotinis bendrystės ilgesys.
Užtat ir sako, kad reikia jungti žmones į bendruomenes, ypač popandeminiais, ypač apokaliptinių nuotaikų laikais: kai toks susitiks su panašiu į save, kai pabendraus, supras, kad nėra vienišas, ne vienas lauke karys, jam, anot Albino, sunkus akmuo, užgulęs širdį, nusiris. Sako, kad ypač svarbu paremti, ištraukti iš užkulisių jaunus gabius muzikantus, poetus, kuriems nelengva prasimušti visais laikais, o „švogerystės” tradicijų Lietuvoje – nepaprastai sunku, nes neinantys koja kojon su generaline komanda bus paprasčiausiai sutrypti.
Įvairius renginius kiemo galerijoje A.Kuliešis ketina organizuoti šiltuoju metų laiku, žvarbesniu oru kvies žmones į savo fotostudiją, kuri stovi kaip ir tuščia nes, anot jo, niekam nebereikia tos studijinės fotografijos, – tūkstančiai kadrų „prišaudomi” mobiliuoju telefonu; dėl to, jo nuomone, labai nukenčia fotografų profesija….
Straipsnio tęsinys: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/duok-dieve-daugiau-tokiu-zmoniu-lietuvai/?fbclid=IwAR2mli-D2-l7bBYQWJKFh7c8BSSG3sbWYlAEjDw7ljdOnTqrXq0InneIoS4
