Poeto Vlado Šlaito 90-mečiui!
Rudens, mirties, liūdesio motyvai persipynė su ilgesiu ir melancholija. Emigracijos posmai – artimi ritminei prozai. Lakoniška ir konkreti poetinė kalba, kupina kasdienių daiktų, nepoetiškais įvaizdžiais reiškiamos nostalgijos.
Antano Smetonos gimnazijos gimnazistas, pradžios mokyklos mokytojų kursų dalyvis, biržiečių pradžios mokyklos (Tauragės apskritis) mokytojas, Ukmergės savivaldybės raštininkas, vokiečių kariuomenės kareivis, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje gyventojas, Anglijos plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikų darbininkas, ligoninės sanitaras, spaustuvės linotipininkas Londone, senelių pensiono gyventojas.
Popietės dalyviai, svečiai priminė visiems šią Vlado Šlaito nueito gyvenimo kelio kai kurių tarpsnių detales, žmogiškosios ir poetinės Vlado Šlaito asmenybės bruožus. Vlado Šlaito bendraklasio Henriko Gintauto atmintyje nuo 2 sk. būsimasis poetas išliko tamsiaplaukis, rudaakis, visada linksmas, visapusiškai gabus vaikas. Gražiai dainavo, mokėjo švilpiniuoti, neblogai piešė (sykį klasės lentoje kreida gana vykusiai nupiešė žydų rabiną), kaligrafiškai rašė. Paauglystėje pradėjo rūkyti, ir kuo toliau tuo labiau. Matyt, ir rūkymas pakenkė sveikatai. Mirė pensionate jau aklas, 75–mečio nesulaukęs. Vladas, pasak Henriko, buvęs sangvinikas, greit užsipliekdavęs, bet greit ir atleisdavęs. Šiaip jau buvęs dievotas, nuolankus likimui, netaupus, nepraktiškas, dostojevtiškas (su nuopolio, egzaltacijos priepuoliais). Atgailavo kažką negerai padaręs. Tikėjo į Dievą, pomirtiniu gyvenimu, skaitė evangeliją, senąjį testamentą. Iki 1940 m. gyveno bohemiškai, po to – stoiškai. Vladui buvo būdinga rezignacija. Buvo apsiskaitęs, inteligentiškas. Domėjosi antikine filosofija ir literatūra, Nerudo, Elioto, Vitmeno poezija. Henrikas turėjo 45 Vlado Šlaito rašytus laiškus. Tik penketą jų pasiliko sau, kitus padovanojo Maironio literatūriniam muziejui.
Mokytoja Valerija Aleknavičienė kartu su Vladu Šlaitu mokėsi Antano Smetonos gimnazijoje 2 klasėje. Ir jos atminty giliai įstrigo literatūriniai vakarėliai gimnazijoje. Jų metu savo eilėraščius skaitydavo ir Vladas. Jos albumėlyje išlikęs vienas atminčiai įrašytas jo eilėraštis. Mokytoja Valerija bendravo su poeto motina, teta Nastute, užrašydavusi adresus ant Vladui Šlaitui siunčiamų laiškų vokų. Mama sūnų mylėjusi, gražiai rengusi, tačiau tuo jis nesididžiavęs. Mokytoja prisiminė ir apsilankymą pas Vladą Šlaitą pensionate Anglijoje. Nors Vladas Šlaitas gyveno svetur, bet nemažai jo širdies buvo palikta širdžiai mieluos tėvynės kraštuos. Alfonsa Misiūnienė prisiminė, kokia buvo poeto motina, poniška, pasipuošusi, neišdidi. Kartais ateidavo, paverkdavo gailėdama sūnaus. Motiną globojos jos sesuo Nastutė.Kai mirė, buvo pašarvota mažam kambarėly.
Ukmergės literatų klubo nariai Leonora Jankeliūnienė, Zuzana Stundžėnienė, Monika Blauzdienė, Apolonija Grigonytė, Albinas Kuliešis ir šių eiličių autorius prabilo į susirinkusius įvairiateme, skirtingo braižo ir skambesio poezija. Po to, ,,Atgaivos“ klubo teatro ,,Krivulė“ kolektyvas parodė susirinkusiems Žemaitės komediją ,,Trys mylimos“. Popietės dalyviai, gražios bobų vasaros dienos globojami apsilankė Žemaitkiemio kapinėse prie Vlado Šlaito motinos kapo. Antkapinis paminklas – atversta per vidury knyga tarsi simbolizuoja poeto ir jo motinos gyvenimus. Gera buvo prisiliesti prie Vlado Šlaito asmenybės, gyvenimo, šiltų prisiminimų apie jį ir apsilankius poeto tėvų sodyboje, pirkioje, kur kiekvienas daiktas spinduliuoja jį švelniai daugsyk su meile lietusių rankų šilumą. Vytautas Česnaitis pelnytai dėkojo šeimininkams, seniūnei Ritai Mikutienei, pagrindinės mokyklos kolektyvui, visiems popietės rengėjams, dalyviams, klausytojams, kurie susibūrė į krūvą tarsi darni šeima, besitikinti geresnio, dvasingesnio gyvenimo. Kartu jis prisiminė, kad ir Vladas Šlaitas vaidino Ukmergėje 1943 m. P. Vaičiūno dramos kūrinyje ,,Naujieji Žmonės“. Tai buvo jo vienintelė suvaidinta rolė. O gyvenimo Vladas Šlaitas nevaidino. Nuėjo savo keliu be kaukės, be falšo, atlapota širdimi, nešdamas joje nelengvą meilę tolimai Lietuvai.
Tik palankaus vėjo iš Lietuvos atneštas į svečią šalį debesėlis galbūt retkarčiais sušildydavo jo širdį ir žvilgsnį tarsi mieli palikti Lietuvos gamtos, jos detalių – akmens, nendrės, pilkos viksvos – prisiminimai.
Iš šlaitiško Žemaitkiemio į Ukmergę sugrįžome tomis pačiomis transporto priemonėmis – mašinikėmis mikroautobusais, už finansinę paramą esame dėkingi verslininkui Valdui Mikalajūnui, Ukmergės Tėvynės sąjungos skyriui. O už nuotaiką – visiems bendraminčiams ir dalyviams. Iki kito susitikimo Žemaitkiemyje!
