Kultūros centre rodomas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“. Surinktas už filmą lėšas kūrėjai žada skirti karą išgyvenančiai Ukrainai.
„Kai 2019 metais pradėjome dirbti su ukrainiečiais, filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėjais, mes nė įsivaizduoti negalėjome, kad karas kino ekrane virs košmariška realybe. Per vieną naktį žlugo mūsų gražūs planai pakviesti filmo režisierę ir herojus į Lietuvą, o šiandien nieko daugiau negalime, tik visomis jėgomis juos palaikyti. Visas už filmą surinktas pajamas skirsime nuo karo nukentėjusiai kūrėjų komandai ir pagrindinės herojės Annos – vienišos, penkių vaikų mamos, šeimai“, – sako filmo prodiuserė Giedrė Žickytė. Nuo šiandien, dar prieš oficialią premjerą, filmas pradedamas rodyti šalies kino teatruose.
Ukrainiečių ir lietuvių kurtame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) režisierė Iryna Tsilyk pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.
Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavusio ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelniusio filmo premjerą Lietuvoje 2020-aisiais sustabdė pandemija ir karantinas, o šiandien stabdo karas – planuotos filmo režisierės ir pagrindinės herojės Annos kelionė į Lietuvą neįvyks. Kad ir kaip būtų sunku tai suvokti, šiandien jos gyvena tikrame kare: Kijevas apšaudomas ir sprogdinamas.
„Galvoju apie žuvusiuosius, apie mūsų ukrainiečius, apie drąsius karius, pasieniečius, visus tuos, kurie nepasiduoda net ir tada, kai nėra jokių galimybių pasipriešinti ir miršta… Galvodama apie tuos, kurie iš paskutiniųjų gina savo žemę, savo žmones, savo laisvę ir orumą, aš neverkiu, o jiems lenkiuosi iki žemės ir mane kausto siaubas – suprantu, kad mano tauta nepajėgi apsiginti, mums reikia pagalbos. Ir, štai, dabar paaiškės, kas yra tikrieji mūsų draugai“, – telefonu iš Kijevo vakar sakė režisierė I. Tsylik. Ji pasakojo su nerimu laukianti nakties ir ryto, paties sunkiausio meto, kai tikimasi naujų atakų ir naujų žūčių.
Filmo režisierė teigia iki paskutinės akimirkos netikėjusi, kad keletą mėnesių iš žvalgybininkų skriejantys perspėjimai apie didelę Rusijos invaziją taps realybe: „Niekaip negalėjau suvokti, kad mano mylimame Kijeve kris raketos, kad rusų kariuomenė užims Černobylį. Tai, kas vyksta, yra pavojaus varpai Europai, pavojaus varpai pasauliui, jie pradėjo didelį karą ne tik prieš mus, jie pradėjo karą prieš Europą.“
Poetė ir filmų kūrėja nepaprastai dėkinga Lietuvai, iš kurios visada jautė palaikymą. „Mes esame vienoje valtyje, gaila, kad kai kurios šalys to nesupranta, – ji sako. – Atrodo, mus supranta tik tie, kurie susidūrė su Rusija. Esu su sūnumi Kijeve, nesiruošiu iš čia niekur važiuoti, mano vyras mobilizuotas, jis eis kariauti, o aš žinau, kad mūsų gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvęs, mes perėjome dar vieną punktą, kuris padalijo pasaulį į – iki ir po.“
„Dar užvakar iki pat vakaro rūpinomės dokumentais, kad filmo herojai – mama Anna su savo
penkiais vaikais galėtų išvykti iš Ukrainos ir dalyvauti filmo pristatyme Vilniuje. Jausdami, kad situacija darosi vis nesaugesnė, norėjome šeimą atsivežti anksčiau, tačiau
vienas iš vaikų neturėjo savo tėvo leidimo išvykti, o Ukrainoje į tai žiūrima labai griežtai. Kad ir kaip rūpinosi abiejų šalių ambasados ir atsakingos institucijos, iki ketvirtadienio vakaro Ukrainos pasienio kontrolė nedavė sutikimo. Praeitą sekmadienį pervežėme šeimą į Kijevą iš pafrontėje esančių namų, kur tuo metu jau prasidėjo susišaudymai, išnuomojome butą ir laukėme, kada visiems pavyks apsikabinti Lietuvoje, – pasakoja filmo prodiuserė G. Žickytė. – Tiesą sakant, pradėję planuoti premjerą dar rudenį svajojome, kad nuvešime visus prie jūros, kad jos niekada nematę vaikai ten galės pasivaikščioti. Turėjo būti graži kino šventė, ir dabar net fiziškai skauda suvokti, koks prasidėjo košmaras. Nuolat palaikome ryšį su filmo herojais ir su Ukrainoje gyvenančia filmo komanda, rūpinamės, kaip viskas bus toliau ir, kaip ir visas pasaulis, stipriai išgyvename šitą tragediją. Pradėję planuoti premjerą, buvome sugalvoję simbolinį gestą, kad dalį už filmą surinktų lėšų skirsime šeimos vaikų menų studijoms, kurių jie labai sieki. Visi jie karo nualintoje buityje mokosi groti įvairiais muzikos instrumentais, fotografuoja, filmuoja, kuria. Šiandien abejonių nėra – visas lėšas, kurias už filmo rodymą surinks kino gamybos studija „Moonmakers“, skiriame herojų šeimai ir kūrėjams, kad jie, likę be namų ir saugumo, kaip nors išgyventų. Norime, kad pajustų mūsų paramą ir mūsų meilę. Suprantame, kad negalime išgelbėti Ukrainos nuo karo, bet gal nors kelios šeimos pasijus geriau.“
Vos tik prasidėjo neramumai, G. Žickytė savo komandos nariams iš Ukrainos pasakė, kad jos namai – atviri. „Tačiau Iryna atsisakė, jau seniai jiedu su vyru yra nusprendę nepalikti Ukrainos net ir sunkiausiu metu. „Noriu gaminti vakarienę savo namuose tiek, kiek tik pajėgsiu tai daryti“, – ji sakė.
„Mes nežinome, kas bus toliau, tai, kas vyksta Ukrainoje, yra visiškas siurrealizmas. Prieš keletą dienų planavome filmo premjerą Vilniuje, Anna netgi nusipirko suknelę, o šiandien mes meldžiamės, kad tik išgyventume. Palaikau ryšį su Anna, ji kare labiau patyrusi, bet Kijevas jai svetimas miestas, išvykti iš jo ji negali, jai dabar dar sunkiau“, – vakar vakare telefonu iš Ukrainos kalbėjo filmo režisierė.
Vakar šalies kino teatrai apsisprendė dokumentinį filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ rodyti anksčiau, dar prieš oficialią premjerą. Daugelis jų už filmą surinktas lėšas taip pat rengiasi paaukoti nuo karo nukentėjusiai Ukrainai.
„Filmo startas atsirado neįtikėtinai laiku ir vietoje. Tai labai simboliška premjera apie žmogiškumą ir šviesą brutalios agresijos akivaizdoje“, – sako kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas.
Kino studija „Moonmakers“, prodiuserė G. Žickytė, režisierė I. Tsilyk ir visa Ukrainos ir Lietuvos dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ komanda kviečia žiūrėti filmą ir palaikyti Ukrainą. Auką galima pervesti ir internetu: gavėjas – VšĮ „Moonmakers“, LT787044060008321682, AB SEB bankas, banko kodas: 70440 SWIFT kodas (BIC): CBVILT2X, mokėjimo paskirtis: Auka filmo herojams.
Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė.
„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux Lietuva“.
