Bandžiau rasti skirtumą tarp „neteisingo“ TSRS karo ir dabartinės „teisingos“ NATO vykdomos šalies okupacijos. Iš karto pasakysiu – kuo daugiau ieškojau skirtumų, tuo labiau tapo akivaizdūs panašumai. Ar pamenate, kaip vadinosi TSRS invazija į Afganistaną? Ogi „internacionaline pareiga“. Dabar tai vadinama „įsipareigojimu NATO sąjungininkams“.
Pirmiausia reikėtų prisiminti Afganistano istoriją, kuomet šalis ne kartą tapdavo kapaviete svetimšaliams. Taip buvo atsitikę ir antikos laikais, ir viduramžiais, ir naujausioje istorijoje. Afgano – puštūno ar uzbeko, ar tadžiko – sąmonėje kario pareiga yra įdiegta nuo vaikystės. Tai buvo, yra ir greičiausiai bus šios šalies išlikimo pagrindas. Mes, kurie kartais taip garsiai džiūgaujame prisimindami Lietuvos istoriją, kuomet LDK teritorija plytėjo „nuo jūros iki jūros“, nedrįstame pripažinti kitų teisės į tautinę savigarbą ar patriotizmą. Juolab tai stebina žinant, kad laikotarpis „nuo jūros iki jūros“ tęsėsi toli gražu ne 2000 metų.
Lengviausia prisidengti tariama pareiga ir pasakyti, kad taip mes prisidedame prie bendro saugumo. Tik tuomet reikėtų patikslinti, kas po invazijos į Afganistaną ėmė gyventi saugiau? Mes? Bet ar prie Seimo buvo pastebėtas nors vienas talibas, o gal buvo rasta jų bazė Turniškių miškuose? Amerika? Nuo musulmoniško pasaulio saugiai atskirta vandenyno, ji negali jaustis saugi vien dėl to, kad kovojantys už savo įsitikinimus žmonės kartais gali daryti stebuklus. Europa? Prasidėjus karinei kampanijai, musulmonų bendruomenės nuotaikos tapo dar radikalesnės, o vadinamoji „ekonominė krizė“ pagausino nepatenkintųjų gretas dar ir nukentėjusiais nuo socialinių sukrėtimų.
Afganai? Nežinia, kiek talibai nužudė afganų, tačiau NATO pajėgų „klaidos“ nusineša daugybę civilių gyvybių. Jei žiūrėtume į Afganistano karą kaip į savotišką humanitarinę misiją, norėtųsi paklausti – kur buvo NATO, kai Ruandoje buvo išžudyta daugiau nei 800 000 žmonių?
Matyt yra dar viena priežastis, dėl kurios lietuviai pernelyg abejingai žiūrėjo į karines avantiūras Afganistane ir Irake. Puikiai suprantu, kad tai daug kam nepatiks, tačiau įžvelgiu labai nemalonias paraleles su tuo, kas nutiko su Lietuvos žydais per Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet kalbėta apie „judobolševikų sąmokslą“, dabar mes turime kitą klišę – „islamiškąjį terorizmą“. Beje, nuolat girdint apie „islamiškąjį terorizmą“, kažkodėl niekuomet neteko išgirsti apie „krikščioniškąjį terorizmą“, kad ir reportažuose apie IRA ar ETA veiklą.
Tuometinė žydų bendruomenės saviizoliacija neleido daugeliui lietuvių laikyti šios tautos neatsiejama šalies bendrosios kultūros dalimi, o jų nepanašumas į lietuvius dažnam tapo puikiu žydų nepilnavertiškumo patvirtinimu ir jų naikinimo pateisinimu. Šiandien lietuvių toleranciją karui žymiai padidina afganų kitoniškumas ir visiškai kitoks nei mūsų moralės suvokimas.
Dviejų pasaulių idėja ir vėl tapo populiari. Esame „mes“ – į bendrą būrį susispaudę „krikščioniško“ pasaulio atstovai, teisingi, pažangūs ir tobuli. Ir yra „jie“ – atsilikę ir patys nesuprantantys, kad jiems labai blogai ir kad tik „pažanguoliai“ iš šalies gali jiems padėti. Šiame kontekste teks priminti Amerikos kolonizavimo istoriją, kuri, ko gero, yra pirmasis didelio mąsto kultūrinės invazijos pavyzdys. Užkariautojai siekė užvaldyti ne tik žemes ir turtus, bet ir sielas bei protus, kitaip tariant, vykdė religinę-kultūrinę ekspansiją. Tai buvo nauja, nes iki tol užkariautojai išžudydavo užgrobtų žemių gyventojus arba paversdavo juos savo nuolatinių pajamų (duoklės) šaltiniu pernelyg nekreipdami dėmesio į tai, kad likusieji ir toliau išlaikydavo savo tikėjimą ar papročius.
Ką Lietuva prarado įsitraukusi į Afganistano ir Irako karus? Aš sąmoningai nekalbu apie 250 mln. litų, kurie jau išleisti ar bus išleisti šiai avantiūrai finansuoti, nes manau, kad skaudžiausias praradimas yra padidėjusi tolerancija karui kaip galimai grupinių interesų (ar vienos dominuojančios šalies) sprendimų priemonei.
Lietuvos visuomenė yra ir taip pakankamai sudirgusi bei agresyvi. Jei ir toliau bus diegiama nuostata, kad prievarta yra galima ir pateisinama, mes tiesiog rizikuojame tapti kieno nors įrankiu. Kieno nors tinkamai panaudotos mūsų nuostatos ir noras išlieti savo įtūžį gali įvelti mus ne į tolimą karą „už jūrų marių“, o į konfliktą kur nors šalia savų sienų.
