LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai, vykdydami Ukmergės rajono savivaldybės remiamą projektą „Bendrystė stiprina draugystę“, rugsėjo 4 d. dalyvavo edukacinėje programoje „Pelėdų kaimas“. Pelėdnagių kaimo bendruomenė 2012-ųjų lapkritį įkūrė pirmąjį Kėdainių rajone teminį „Pelėdų kaimą“. Teminis kaimas turi turėti sudėtines dalis – intriguojantį pavadinimą, netradicines vaišes, įdomią programą, kuo nors prekiauti.
Kai atvykome į Pelėdnagius, mus pasitiko bendruomenės valdybos narė ir LPS „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrijos pirmininkė Zita Kazokevičienė, kuri pakvietė visus į ekskursiją po kaimą. Dauguma iš mūsų čia lankėsi pirmą kartą, todėl atidžiai dairėmės aplinkui. Gyvenvietė graži, labai prižiūrima. Zita vedžiojo po kaimą ir pasakojo jo istoriją. Šioje vietoje seniau buvo miškai. Žinoma, kad buvo Pelėdnagių dvaras, kuriame dirbo baudžiauninkai. Jie nebuvo labai švarūs, nenukirptais nagais. Tokius žmones vadino pelėdnagiais. Tai atgrubnagiai, nevalos, kurie nemoka gražiai elgtis. Manoma, kad kažkuriuo metu bendrinis žodis virto tikriniu Pelėdnagis, Pelėdnagiai. Pirmieji įrašai apie kaimą randami apie 1594 m. Plačiau jau žymimi Josvainių bažnyčios metrikų knygoje nuo 1601 m. Tokia oficiali kaimo pavadinimo istorija, kuriai daugiau nei keturi šimtai metų. Lietuvoje yra tik vienas Pelėdnagių kaimas.
Kaip pasakojo Z. Kazokevičienė, kaimo tvarkymui, gražinimui buvo skirta daug jėgų ir didelės lėšos. Ji minėjo Valentiną Tamulį, kuris buvo seniūnu devynioloka metų. Dabar jis yra Kėdainių rajono savivaldybės meras. 2008 m. gyvenvietė buvo pripažinta gražiausia Lietuvos kaimo gyvenamąja vietove.
Visose viešose erdvėse stovi skulptūros su pelėdomis. Visų neapžiūrėjome. Zita sakė, kad jų yra 40. O paukščių jose – apie 200. Tačiau daug pelėdų yra ir gyventojų kiemuose. Seniūnija turėjo savo etatinį skulptorių Arvidą Kšivicką, kuris išdrožė pirmąją pelėdą ir daugelį kitų.
Gyvenvietėje įrengtas pėsčiųjų takas, yra stadionas, maudymvietė prie Ašarėnos upės. Netoli nuo kaimo yra „Neregėtos Lietuvos tūkstantmečio“ ąžuolynas, kuriam atsirasti padėjo fotomenininkas Marius Jovaiša. Darydamas iš lėktuvo nuotraukas savo naujam albumui jis pastebėjo labai tinkamą tam plotą. Pasodinęs ąžuolą ąžuolyne tuometinis prezidentas Valdas Adamkus lankėsi Pelėdnagių kaime, kur susitiko su vietos bendruomene. Dabar, kaip sakė mūsų gidė, yra pasodinta virš 50 000 ąžuolų.
Ekskursiją baigėme netikėta atrakcija. Mėginome slidinėti po tris ant vienų slidžių ir šaudyti iš medinio lanko medinėmis strėlėmis. Vieniems sekėsi, kitiems nelabai, bet buvo linksma.
Kaimo bendruomenės namuose mus pasitiko kaimo kapela su svečių pasveikinimo daina. Bočių bendrijos ansamblio „Ašarėna“ narės mus linksmino per visą renginį. Šeimininkės pakvietė vaišintis širšių medumi, pelėdos kiaušiniais (folijoje keptos bulvės su spirgučių įdaru), morkų, obuolių pyragais, sumuštinias su morkomis. Gėrėme gilių, surinktų iš ąžuolyno, kavą, čiobrelių arbatą. Išklausėme legendą apie kaimo pavadinimo atsiradimą. Joje pasakojama, kad prieš kelis šimtmečius toje vietoje, kur dabar yra Pelėdnagių kaimas, stūksojo gūdūs miškai, kuriuose gyveno gausybė pelėdų, nuolat gaudžiusių peles. Vieną naktį išlindusią pelę pamatė alkana pelėda ir ją puolė. Pelė buvo labai vikri ir spėjo pasislėpti už didelio ąžuolo. Pelėda puldama pelę atsitrenkė į medį, suleido į jį savo nagus, o ištraukti nepajėgė. Pavirkavo, paūbavo ir nuskrido palikusi nagus.
Šalia to miško vienkiemiuose gyveno žmonės. Vienas vyriškis nutarė gražioje miško vietoje suręsti sau namą. „Žmogelis, lyg tyčia, pastatė sau gryčią su ženklu – bus vardas garsus“ (iš kaimo himno). Laikui bėgant šalia buvo pastatyta dar ne viena troba. Taip atsirado nemažas kaimas. Jis buvo pavadintas Pelėdnagiais, kai pirmo namo statytojas parodė nepaprastą sienoją.
Šeimininkės pasakojo bendruomenės namuose sukauptų pintų, siuvinėtų, rištų, medinių, keraminių pelėdų ir apuokų istorijas. Žadėjo prisiminti mūsų padovanotą apuoko statulėlę. Patikrino mūsų žinias apie pelėdas. Turėjome atsakyti į klausimus. Koks paukštis padaro medžiuose uoksus, kur gyvena pelėdos (juodoji meleta)? Kas yra pagrindinis pelėdų priešas (apuokas)? Kodėl keliami pelėdoms inkilai (per mažai yra senų medžių padaryti uoksams)? Kiek pelių per metus suėda lututė (virš 800)? Kiek metų vidutiniškai ji gyvena (5)? Kai kur žinojom, kai kur spėliojom. Už teisingus atsakymus buvome apdovanoti prizais. Naujoviškai, su įvairiais judesiais, padainavome „Išėjo tėvelis į mišką“. Pasimokėme Pelėdnagių himną (ž. Irenos Ginelevičienės, muz. Janinos Dirdienės), kartu dainavome kitas dainas.
Klubo Garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė prisiminė draugystės su Kėdainių bočiais istoriją, padėkojo šeimininkams už priėmimą, džiaugėsi šiltu bendravimu, įdomia programa, gerai praleistu laiku. Šeimininkams ir Kėdainių bočiams sugiedojome „Ilgiausių metų“. Renginį baigėme bendra „Giminių“ daina.
Janina Badokienė
