Lietuvoje organų transplantacijos operacijos atliekamos jau 40 metų. Organų donorų kortelės pasirašomos nuo 2000-jų metų. Šiuo metu yra 15 tūkst. asmenų išreiškusių valią po mirties padovanoti savo organus. Tačiau, pasak A.Būziuvienės, dar nė vienas iš jų nėra tapęs realiu donoru. „Jei mirštate, gyvybę galite išgelbėti 7 žmonėms, kuriems galbūt reikalinga persodinti širdį, inkstus, kepenis, plaučius, rageną, kasą…“, – kalbėjo A.Būziuvienė.
Pagrindinis donorystės principas – tai yra dovana, už kurią nesitikima jokio atlygio. Tai pabrėžia ne tik religinių bendruomenių vadovai, bet ir įtvirtina mūsų šalies įstatymai. Todėl dažniausiai Lietuvoje donoro artimieji ir recipientas vieni apie kitus beveik nieko nežino.
Šiuo metu Lietuvoje kiekvienas audinių ir organų donorystei pritariantis pilnametis užpildo sutikimą, kad jo audiniai ar organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai. Kaip apsisprendimo simbolį asmuo gauna donoro kortelę. Gydytojų konsiliumas, konstatavęs smegenų mirtį, apie tai praneša Nacionaliniam transplantacijos biurui, kuris patikrina, ar asmuo yra Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Jeigu asmuo nedeklaravęs savo sutikimo ir jo duomenų nėra, gydytojas kalba su mirusiojo artimaisiais apie donorystę ir prašo artimųjų dovanoti mirusiojo audinius ir organus transplantacijai, išgelbstint kitų žmonių gyvybę.
Anot A.Būziuvienės, nėra ypatingos būtinybės pasirašyti donoro kortelės. Svarbiau apie tai pasikalbėti su savo artimaisiais: apsispręsti dėl pritarimo donorystei būna lengviau, jei jie žinojo mirusiojo valią, apie tai buvo kalbėta šeimoje. Nežinant mirusiojo valios artimiesiems apsispręsti žymiai sunkiau, nes sužinojus apie mirtį privalai priimti sprendimą dėl pritarimo donorystei, ir tuomet žmones apima abejonės, ar mirusysis būtų norėjęs, ar tam pritaria bažnyčia, kaip šį žingsnį įvertins aplinkiniai. „Kuo daugiau žmonės žino apie organų donorystę ir transplantaciją, tuo lengviau yra apsispręsti. Juk tapti recipientu (ligoniu, laukiančiu donorinio organo) galime bet kuris ir bet kada, o donoru galime netapti ir niekada“, – kalbėjo A.Būziuvienė.
Gydytoja A. Rekašiūtė paaiškino, kad žmogus tampa galimu donoru, kai konstatuojama jo smegenų mirtis. Dažniausiai šie atvejai yra susiję su insultu ar įvairiomis galvos traumomis.
Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojos Ukmergėje su tokiu tikslu lankėsi pirmą kartą. Šįsyk valią tapti donorais išreiškė 17 žmonių, tarp jų Policijos komisariato viršininkas Rolandas Kiškis ir Apylinkės teismo pirmininkas Evaldas Pašilis.
A.Būziuvienė priminė, kad norint gauti donoro kortelę, tereikia užsukti į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą (polikliniką, ligoninę) arba pas šeimos gydytoją pasirašyti sutikimą.
