Kovo 27 d. pasaulyje minima Tarptautinė teatro diena. Šią dieną mini ir Ukmergės teatro režisieriai, aktoriai ir mėgėjai. Tai viena iš populiariausių kultūros lauko vietų. Į teatrą galima ateiti ne tik žiūrėti, bet ir pabandyti realizuoti save, savo gebėjimus ar patikrinti savo galimybes. Ir taip suteikti džiaugsmo žiūrovams. Apie tai, kokie teatrai gyvuoja Ukmergėje ir rajone, kalbamės su dabar veikiančių Ukmergės kultūros centro ir jo skyrių teatrų režisieriais.
Anksčiausiai, dar 1986 m. tuometinėse Kultūros rūmuose įsikūrė teatras „63 kėdės“ ir jo režisierius Vytautas Česnaitis. Tuo metu jaunajam režisieriui, baigiančiam tuometinį Klaipėdos institutą, reikėjo pateikti diplominį darbą – spektaklį. Kuris buvo sėkmingai pastatytas naujame teatre. Taip prasidėjo teatro „63 kėdės“ istorija. „Tuo metu tai buvo naujos kultūros injekcija“, – prisimena režisierius. Šiose patalpose įvyko ir pirmasis Ukmergės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas.
Kaip pasakojo režisierius, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo keliaujama po rajono kultūros namus. Spektakliai buvo populiarūs. Tai mini ir faktas, kad blokados metu, kai trūko kuro, vieno kolūkio pirmininkas teatrui skyrė du automobilius, kad jis galėtų atvažiuoti į kolūkio kaimą ir ten parodyti spektaklį.
Sunkmetis vis dėlto paveikė žmones – jie pradėjo rūpintis, kaip išgyventi, kaip uždirbti pinigų. Kultūra tuo metu po truputį buvo nustumiama į šoną. Kultūros žmonėms viską kurti teko iš idėjos.
O dabar laukiama, kada baigsis karantinas. Tada bus galima pamatyti naują teatro „63 kėdės“ spektaklį apie tremtį. Pasak režisieriaus, tai nebus tik teksto atkartojimas – jame daugiau simbolių, daugiau šiuolaikiškumo.
Po kelerių metų nuo „63 kėdžių“ teatro įsikūrimo, 1991 m. buvo įkurta vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“. Studijos režisierė – Tamara Kvieskienė.
Kaip pasakojo režisierė, kuriant teatrą buvo idėja, kad vaikai turi vaidinti vaikams. Į pirmas repeticijas susirinko 15 ketvirtokų-penktokų iš įvairiausių Ukmergės mokyklų. Metams bėgant vaikai virto paaugliais, keitėsi spektaklių formatas, jie tapo sudėtingesni. Laikui einant vaikų daugėjo ir studijoje susikūrė trys grupės skirtingo amžiaus aktorių.
Paklausta, ar sudėtinga išlaikyti jaunuosius aktorius, režisierė neabejodama sako, kad po pirmų metų studiją lankyti nustoja labai mažai jaunųjų aktorių. Vaidindami jie atsikrato to, kas vaikams kliudo. Pavyzdžiui, vaikas kompleksuoja, bijo viešai kalbėti. Teatre tokie kompleksai lavinami. Mokoma scenos kalbos ir viešo pasirodymo. Nors laikui bėgant scenos baimė nedingsta, bet ji virsta į priešspektaklinį nerimą. Dingsta baimė, kai nežinai, ką pasakyti, atsiranda kolektyvinis darbas – jeigu aktoriai kažką padaro ne taip, to žiūrovas nepamato. Palaipsniui atsiranda aktoriniai gabumai – pasitikėjimas kitų aktorių pagalba.
Studija per visą gyvavimo laiką sukūrė virš 40 spektaklių. Patys mažiausieji spektaklius tėveliams, sesutėms, broliukams, draugams rodo studijoje. O vyresni važinėja į festivalius, konkursus, patys rengia Vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Nenuoramos“, į kurias suvažiuoja teatrai iš visos šalies. Teatro istorijoje yra nemažai festivalių, tarp jų ir tarptautinių, kur „Nykštukas“ atstovavo Ukmergę.
Paklausta apie repertuarą, režisierė prisiminė, kad pirmas, įvertintas respublikoje, studijos spektaklis buvo pagal V. Bubnio pjesę sukurta „Kaltė“. Vėliau buvo ir kiti spektakliai, tiek mažiems, tiek ir vyresniems. Į spektaklius jaunimui ateina suaugę žmonės. „Ne tik aktorių artimieji, bet ir šiaip žiūrovai“, – sako T. Kvieskienė.
T. Kvieskienė, paklausta, ką teatras duoda režisieriui, aktoriui ir žiūrovui, atsakė, kad „stebuklą“. Jo kūrimas, augimas kartu su stebuklu yra didžiausia vertybė. „Didžiausias įvertinimas yra žibančios aktorių ir žibančios žiūrovų akys“.
Kasmet, prieš Naujuosius metus Kultūros centre sukuriami ir kalėdiniai spektakliai, kuriuose vaidina visi – nuo mažųjų „Nykštuko“ aktorių iki suaugusiųjų aktorių iš Siesikų, Taujėnų teatrų. Pasak T. Kvieskienės, anksčiau „Nykštuko“ aktorių vaidmenys buvo mažesni, dabar jau vaidinama lygiagrečiai su suaugusiais. Režisierė tai įvertino kaip nepaprastą reiškinį – vienoje vietoje vyksta vaikų, paauglių ir suaugusių vaidyba. Prie teatrų kolektyvų dažnai vaidina ir vaikų bei jaunimo šokių kolektyvai. Toks masiškumas, spalvingumas ir stebuklo laukimas lemia, kad Kultūros centro salė būna pilna. Nors spektakliai rodomi keturis-penkis kartus.
Prieš porą metų Kultūros centre įsikūrė mėgėjų teatras, vadovaujamas Skaistės Vasiliauskaitės-Dančenkovienės. Teatro debiutas neliko nepastebėtas. XXV Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ už spektaklį D. Čepauskaitės „Aš tave užmiršau“ jo režisierei paskirta nominacija „Ryškiausias debiutas“.
Paklausta, kas atviliojo į teatrą, režisierė atsakė, kad teatras, jo paslaptis, viliojo jau nuo vaikystės. Jai visada rūpėjo scena, užkulisiai, personažų išgyvenimai ir virsmas, paliečiantis žiūrovus. Bręsdama kaip asmenybė S. Vasiliauskaitė-Dančenkovienė teatrą ėmė suvokti kaip galimybę kalbėti žmonėms apie tai, kas man, gal ir kitiems, atrodo svarbu. Ji tiki, kad menas pasaulį gali keisti į geresnę pusę.
Režisierė mano, kad pjesės pasirinkimas debiutui yra svarbus žingsnis, nes pirmuoju savo kūriniu teatras prisistato, koks jis bus, kuria kryptimi eis. Pasirinkdami D. Čepauskaitės „Aš tave užmiršau“ apie lietuvio ir žydaitės meilę, sužlugdytą karo įvykių, kūrėjai galvoja apie savo miestą, temą ir išraišką. Pjesėje besirutuliojantys įvykiai galėjo įvykti ir Ukmergėje. Norėta kalbėti apie tai, kas skauda, bet džiugino pjesės šviesios akimirkos, humoras. Gyvenimas juk nėra vien juodas arba baltas.
Kalbant apie įvertinimą, Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė pastebi, kad debiutuoti tarp dviejų karantinų nebuvo lengva. Tačiau komisijos įvertinimas yra ir džiaugsmas, ir paskatinimas, ir įpareigojimas. Šis įvertinimas suteikia pasitikėjimo ir visą kolektyvą įkvepia kurti toliau.
Kas porą metų vis kitame skyriuje įvyksta rajono mėgėjų teatrų šventė – konkursas „Klėtelė“, kuriame dalyvauja Kultūros centro skyrių teatrai. Vaikų teatrai dalyvauja „Vėjo malūnėlyje“. Tai rodo, kad daugelyje Kultūros centro skyrių veikia suaugusiųjų ar vaikų teatrai. Kai kuriuos suaugusiųjų teatrus ir paminėsime.
Vienas ryškiausių mėgėjų teatrų Kultūros centro skyriuose yra Taujėnų mėgėjų teatras ,,Bičiuliai“. Jo įkūrėja ir režisierė Laima Jančiauskaitė pasakoja, kad „Bičiuliai“ istorija prasidėjo 1997 m., kai į tuo metu Taujėnų kultūros namuose dirbusių L. Jančiauskaitės ir Jurgitos Levickienės rankas pateko V. Bladykaitės pjesė „Ženteliai“. Aktorių, galinčių ir norinčių pjesėje vaidinti paieška prasidėjo nuo kultūros namų saviraiškos kolektyvuose dalyvaujančiųjų. Pirmaisiais aktoriais tapo Jolanta ir Rolandas Janickai, Daiva ir Hubertas Žižiai, Algis Padolskis, Vidmantas Krikštaponis. Prie teatro prisijungė tuometiniai Taujėnų vidurinės mokyklos dvyliktokai Algis Virbalas ir a.a. Aurikas Pežinskas. Iš namų sunešus rekvizitą prasidėjo repeticijos. O 1998 m. balandžio 13 d. įvyko spektaklio premjera.
Buvo daug kitų spektaklių, aktorių. Iš viso teatro veikloje yra dalyvavę per 30 žmonių. Nuo 2002 m. teatras organizuoja tarptautinius mėgėjų teatrų festivalius „Prie dvaro“, kuriuose dalyvavo mėgėjų teatrai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos. 1999 m. teatras lankėsi tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Perses krastos“ Koknesėje (Latvija), kuriame tapo laureatais.
Trejus metus „Bičiuliams“ vadovavęs ir scenai „atidavęs“ 23 metus, Taujėnų bendruomenės pirmininkas Vidmantas Krikštaponis, paklaustas ar lengva išlaikyti aktorius, atsakė, kad nelengva. Teatro „atrama“ yra vaidinančios šeimos ir žingeidus jaunimas. Tai yra tie, kurie nori vaidinti. Kviečiant žmones reikia žinoti jų norus, galimybes ir netgi motyvaciją – kodėl eina vaidinti.
XXV Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ nominaciją „Ryškiausias antro plano vaidmuo“ už St. Žemaičio spektaklio „Jaunikis iš Kauno“ Jono Kanapinsko vaidmenį gavo Taujėnų mėgėjų teatro „Bičiuliai“ aktorius, rajono meras Rolandas Janickas. Jis, paklaustas kaip pavyksta suderinti darbą ir hobį, pakomentavo – hobis leidžia pajausti gyvenimo pilnatvę, padeda atsipalaiduoti po darbo. Aktorystė, dainavimas leidžia išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą. Nes „reikia taip gyventi, kad nenukentėtų darbas ir išliktų prioritetai – šeima, darbas, hobis“.
Siesikų Kaimo teatrui „Pantis“ vadovauja Valentina Karaliūnienė. Šiemet 27 metų gimtadienį minėsiantis teatras kasmet pastato po vieną, du spektaklius. Spektakliai statomi pagal K. Sajos, Vydūno, Žemaitės, S. Kepsnio ir kitų autorių veikalus. Kolektyvas dalyvauja rajoniniuose renginiuose, vyksta pasisvečiuoti po savo ir kitus rajonus.
Veprių skyriaus mėgėjų teatrui „Palėpė“ vadovauja Rasa Šimonienė. 1999 m. susibūręs kolektyvas kasmet žiūrovams padovanoja po naują premjerą. Teatralų repertuarą sudaro pjesės apie senąjį Lietuvos kaimą, papročius, buitį. Vaidinamos įvairios lietuvių rašytojų komedijos, kuriamos intermedijos. Nemažai keliaujama, rodomi spektakliai savo ir kitų rajonų žiūrovams.
Kultūros centro Žemaitkiemio skyriaus Valų mėgėjų teatrui „Plaštaka“ vadovauja Alė Ališauskienė.
Teatras savo stilistika artimas Klojimų teatrams. Pirmasis jo vaidinimas – A. Kazakevičienės „Kaip velnias akmenį nešė“ mėgėjų teatrų šventėje – konkurse „Klėtelė“ pelnė tarmiškiausio spektaklio nominaciją. Teatras „Plaštaka“ dažnas svečias Panevėžio miesto Užgavėnių šventėse, rajono bendruomenių renginiuose.
Kultūros centro Liaušių skyriaus mėgėjų teatras „Po liepomis“ 2020 metų pradžioje žiūrovus pakvietė net trečiai, daug rimtesnei premjerai. Teatro raidą rodo pasikeitimai repertuare. Naujausias spektaklis – pagal Liudvikos Didžiulienės – Žmonos pjesę „Lietuvaitės“. Spektaklio režisierė Lina Monkevičienė. Pjesė pasirinkta neatsitiktinai, o atsižvelgiant į norinčių vaidinti gausą. Teatras nesustabdė veiklos ir karantino metu. Žiūrovams jau pristatytas saugiai repetuotas, suvaidintas ir nufilmuotas Liaušių skyriaus teatro grupės „Kartu“ spektaklis „Raudonkepuraitė“.
Tarptautinės teatro dienos proga aktoriai ir režisieriai sveikina vieni kitus ir žiūrovus. Ir tiki, kad pasibaigus pandemijai visi grįš į sales ir vėl pasiners į paslaptingą spektaklių atmosferą.
