Pranešėjų apsaugos įstatymas, skirtas apsaugoti žmones, pranešusius apie neteisėtus veiksmus ar korupciją valstybinėse įstaigose ar įmonėse įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d. Kaip šis įstatymas veikia, ar visose įstaigose jo laikomasi, bandė išsiaiškinti „Transparency International“ Lietuvos skyrius. Analizė buvo atlikta bendradarbiaujant su LR Generalinės prokuratūros atstovais. Ir pateikta informacija spaudai.
Per 2019-2020 m. institucijos iš viso gavo 406 pranešimus. Apie įstatymo taikymą buvo klausiama 117 viešojo sektoriaus institucijų. Į klausimus atsakė 105 institucijos – 9 iš 10 didžiausių pagal pajamas valstybės valdomų įmonių (VVĮ), 8 iš 10 didžiausių perkančiųjų organizacijų COVID-19 laikotarpiu 2020 m. sausio-gegužės mėn., 11 iš 14 ministerijų, 55 iš 60 savivaldybių, 26 iš 27 kitų valstybės institucijų.
Ką parodė tyrimas? 9 iš 10 (95 iš 105) viešojo sektoriaus institucijų suteikia galimybę savo darbuotojams pranešti apie galimą korupciją, neteisėtus ar neetiškus veiksmus. Vis dėlto trys ketvirtadaliai (71 iš 95) institucijų per pastaruosius dvejus metus negavo nė vieno pranešimo. Ketvirtadalis (25 iš 95) institucijų neužtikrina galimybės pranešti saugiai.
Penkių institucijų gauti pranešimai sudarė 90 proc. visų per įstatymo galiojimo laikotarpį gautų pranešimų, Tai yra net 365 pranešimai iš 406. AB „Kelių priežiūra“ gavo 147 pranešimus, AB Lietuvos paštas – 121, Kalėjimų departamentas – 47, UAB „Ignitis“ – 36, AB „Lietuvos geležinkeliai“ – 14. Po vieną pranešimą gavo 22 institucijos. 8 proc. (32 gauti pranešimai) pranešimų buvo perduoti kitoms atsakingoms institucijoms.
Kaip saugomi pranešėjai? Atsakymuose nurodoma, kad du trečdaliai institucijų (67) nurodo, jog taiko atsakomybę darbuotojams, kurie neužtikrina arba pažeidžia duomenų saugumo taisykles. Beveik pusė (45) – jog gauti pranešimai specialiai saugomi (pvz. saugomos patalpos, koduojami kompiuteriai ir kt.), penktadalis (25) – jog duomenys naikinami pagal specialią tvarką. Tik 17 institucijų nurodė visas šias duomenų apsaugos priemones. 27 iš 95 institucijų kaupia tokius pranešančio asmens duomenis, kaip vardas, pavardė, el. pašto adresas, tel. numeris, asmens kodas, gyvenamasis adresas. 78 iš 95 institucijų kaupia bent dalį šių duomenų. 8 institucijos išsaugo telefoninio pokalbio įrašą.
Tik aštuonios institucijos nurodė tikslų biudžetą, skirtą Pranešėjų apsaugos įstatymui įgyvendinti. Jis labai skirtingas – nuo 117,72 eurų iki 140 000 eurų.
„Viešojo sektoriaus institucijos turi geriau įgyvendinti Pranešėjų apsaugos įstatymą. Nerimą kelia savivalda – net ketvirtadalis savivaldybių arba nesuteikia savo darbuotojams galimybės pranešti apie galimas negeroves, arba iš viso neatsakė į mūsų užklausą. Kita vertus, džiaugiuosi, jog viešajame sektoriuje atsiranda vis daugiau įkvepiančių pavyzdžių, kurie, man regis, rodo, jog įstaigų vadovai supranta, kad įsiklausyti į savo darbuotojų keliamus klausimus ir apie negeroves sužinoti pirmiems apsimoka,” – sakė „Transparency International“ Lietuvos skyrius vadovas Sergejus Muravjovas.
Kaip šiame klausimyne atrodo Ukmergės rajonas. Iki šiol pranešančių nebuvo, kaip nebuvo ir kanalo, kuriuo galima pranešti apie pažeidimą ar korupciją. Toks kanalas atsiras tik tada, kai bus pertvarkyta savivaldybės interneto svetainė. Pateikti tokią informaciją bus galima įvairiais būdais – žodžiu, telefonu, paštu, elektroniniu paštu. Į klausimą „kokiais būdais Jūsų institucija informuoja darbuotojus apie galimybes pranešti apie pažeidimus Jūsų įstaigoje?“ buvo atsakyta, kad žodžiu (susirinkimų, pasitarimų metu ir pan.) ar per DVS Kontorą. Dirbti su pranešėjais gali tik apibrėžtas darbuotojų ratas.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
