Taigi pamažu, pėstute kėblina žmogelis link parduotuvės. Tamsu, šalta, vienas kitas automobilis pralenkia, matyt irgi savais reikalais skubėdamas. Jau įveikė žmogelis pusę kelio. Nebetoli liko. Kaip kažką nujausdamas apsidairė aplink ir net sustojo…. Gi žiūri – jo mielas katinėlis taip pat susiruošė kelionėn. Na ką daryti? Atgal gi neisi. Katino irgi gaila. Neliko žmogeliui nieko kito kaip griebti katiną už pakarpos ir dėtis į užantį. Dar kiek paėjęs pasiekė ir kelionės tikslą – parduotuvę. Na, su katinu į parduotuvę neisi. Ką gi daryti? Lauke nepaliksi, paskui gali ir nerasti. Na, bet žmogelis nepasimetė. O kam gi skirtos saugojimo kameros? Taigi…
Įdėjo katiną krepšin ir įkurdino spintelėj. Užrakino, raktą į kišenę ir ramiai į parduotuvę. Kadangi reikėjo nedaug produktų, parduotuvėje neužtruko. Žmonių taip pat tik keli buvo, taigi ir eilių prie kasų nebuvo. Atsistojo prie kasos. Tačiau jau iš tolo eidamas, žmogelis išgirdo kaip jo didžiai mylimas katinėlis nesavu balsu mauroja ir bando išlįsti iš saugojimo kameros. O kaip gi toks maurojimas neatkreips kitų dėmesio. Taigi aplink saugojimo kamerą jau stovėjo ir apsauginiai. Bndė iškrapštyti katiną, o kaip tu jį iškrapštysi, jei spintelė užrakinta. Tačiau iškrapštyti reikia…. Matyt pagalvojo, kad tai vaikų pokštas… O kur matyta, katinas parduotuvėje, o tuo labiau saugojimo kameroje. Puolė žmogelis gelbėti katiną, kol jo dar „neišgelbėjo” apsauginiai… Pasijuokė ir apsauginiai, ir žmogelis… Juk visgi neeilinis įvykis. Beliko žmogeliui vėl griebti katiną užantin ir pėdinti atgal namo…..
