Ne naujiena išgirsti, kai daikto savininkas reikalauja sumokėti tam tikrą atlygi už naudojimosi daiktu ne tik teigiant, bet ir manant, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Nors vėliau paaiškėja, kad tarp šalių pasirašyta panaudos sutartis t. y. neatlygintinio naudojimosi daiktu sutartis, o ne nuomos sutartis.
Panaudos ir nuomos sąvokų tapatinimas
Panagrinėkime kodėl atsitinka taip, jog ne tik konkrečios sutarties šalys, bet dažnas žmogus tapatina panauda ir nuoma. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XXXII skyrius reglamentuoja panaudos teisinius santykius. Siekiant aiškiai suprasti kodėl panaudos sutartis yra visiškai priešinga nuomos sutarčiai, skaityti daug nereikia.(Plačiau apie nuomos sutartį skaitykite čia) Jau pats CK XXXII skyriaus pavadinimas sufleruoja, kuom panaudos sutartis skiriasi nuo nuomos sutarties. T. y. neatlygintinis naudojimasis daiktu (panauda). Pats žodis panauda, naudojamas daugiausiai apibrėžti sutarties rūšį (panaudos sutartis). Tuo tarpu pati sąvoka yra apibrėžiama kaip neatlygintinas naudojimasis daiktu.
Pagal CK 6.629 str. 1 d. “neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės“. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, panaudos sutartis pasižymi ne atlygintinumu, naudojimas daiktu pagal panaudos sutartį turi būti nemokamas. Panaudos sutartis yra populiari, kai daikto savininkas fiziškai negali išlaikyti ir rūpintis asmenine nuosavybės teise valdomu daiktu (yra išvykęs). Tokiu atveju pasirašoma panaudos sutartis, pagal kuria asmeniui leidžiama naudotis tam tikru daiktu nemokamai, o šis įsipareigoja daiktą išlaikyti. Be abejo taip nėra visada, tačiau ši praktika yra dažniausiai pasitaikanti. Pavyzdžiui, savininkas pasirašo nekilnojamojo daikto (namo, buto) panaudos sutartį ir nurodo, kad panaudos gavėjas privalo daiktu rūpintis, išlaikyti, mokėti mokesčius, atlikti būtiną remontą, savo lėšomis šalinti gedimus ir panašiai.
Panaudos sutartis gali būti pasirašyta tik tada, kai sutarties dalykas yra nesunaudojamas daiktas. Pagal CK 4.5 str. 2 d. nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.
Panaudos sutarties tęstinumas
CK 6.643 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui, nors šis daiktas panaudos sutartimi perduotas jį valdyti ir juo naudotis kitam asmeniui. Tačiau tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį. Atkreiptinas dėmesys, teisės ir pareigos naujajam daikto savininkui ir naudotojui pereina, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre ar apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Tai yra todėl, nes panauda yra tęstinio pobūdžio teisiniai santykiai, nors ir pasižymi laikinumu.
Atvejai, kai panaudos sutartis negali būti pasirašoma
CK 6.631 str. nurodyta, kad panaudos sutartis gali būti pasirašoma tik daikto savininko, taip pat daikto savininko ar įstatymų įgalioto asmens. CK 6.630 str. imperatyviai nustato, kad pelno siekiantys juridiniai asmenys apskritai neturi teisės panaudos pagrindais perduoti daiktą neatlygintinai naudotis asmenims, kurie yra šių juridinių asmenų steigėjai, dalyviai ar organų nariai. Pagal CK 2.34 str. 2 d. pelno nesiekiantys juridiniai asmenys yra viešieji juridiniai asmenys. T .y. valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys. Jų tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Taigi visi kiti juridiniai asmenys yra laikomi privatieji juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti privačius interesus, o tai reiškia siekti pelno.
Pelno siekiantys juridiniai asmenys panaudos sutartimi gali perduoti daiktą tretiesiems asmenims. T. y. asmenims, kurie niekaip nėra susiję su pačiu juridiniu asmeniu. Panaudos sutartis negali būti pasirašoma tik su juridinio asmens dalyviais, (nariai, dalininkai ir pan.) kurie turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą. Taip pat asmenimis, kurie nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. Tokie asmenys gali būti juridinio asmens steigėjai, valdymo organai.
Pažado perduoti daiktą teisinės pasekmės
Panaudos sutartis, tai iš esmės tam tikras šalių sandoris – susitarimas, kurio viena šalis pasiūlo neatlygintinai naudotis atitinkamu daiktu ar daiktais kitai šaliai, pagal panaudos sutartį. Savaime suprantama, kad visi daiktai, kurie gali būti perduodami neatlygintinai naudotis yra labai skirtingi. Todėl prieš pradedant visais šiais daiktais ir kiekvienu iš jų rūpintis individualiai, būtina pasiruošti. Pasiruošimo procesas gali būti labai įvairus ir priklauso nuo kiekvieno daikto individualių požymių. Todėl pasiruošimo išlaidos taip pat gali skirtis.
CK 6.631 str. nurodyta, kad pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas neturint tam pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą. Kaip jau buvo rašyta, pasiruošimo išlaidos gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, jeigu pasirašyta panaudos sutartis, kuria perduodamas automobilis. Gali būti, kad panaudos gavėjas išsinuomojo garažą ar stovėjimo vietą. Jeigu panaudos sutartis numato, gyvenamojo namo panaudą, panaudos gavėjas gali įsigyti namo priežiūrai būtinus įrankius ir panašiai. Pagal minėta normą, jeigu panaudos davėjas nevykdo savo pažado, panaudos gavėjas gali reikalauti atlyginti pasiruošimui patirtas išlaidas. Manytina, kad išlaidų atlyginimas turi būti siejamas su būtinomis išlaidomis, o ne su tomis, kurias panaudos gavėjas patyrė, bet galėjo jų išvengti ir jos nebuvo būtinos norint tinkamai naudoti ir valdyti daiktą.
Atsakomybė pagal panaudos sutartį
Panaudos davėjas yra atsakingas už perduoto neatlygintinai naudotis daikto trūkumus. Tačiau ši atsakomybė nėra absoliuti ir apima tik tuos daikto trūkumus, kurie tyčia arba ar panaudos sutarties sudarymo metu dėl didelio neatsargumo nebuvo aptarti (CK 6.634 str. 1 d.). Svarbus momentas yra tas, kad minima norma nustato panaudos davėjo atsakomybę ne tik už pačių materialių daiktų trūkumus, bet ir dėl šių trūkumų, panaudos gavėjui padarytą žalą, jeigu apie šiuos trūkumus panaudos gavėjas nežinojo.
Kai panaudos sutartis sudaryta, o panaudos gavėjas nustato, kad panaudos sutartimi gautas daiktas turi tam tikrų trūkumų ir, jeigu šie trūkumai šalių nebuvo aptarti, panaudos gavėjas turi kelias galimybes.
1. Reikalauti, kad panaudos davėjas šiuos trūkumus pašalintu savo lėšomis;
2. Reikalauti atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas;
3. Nutraukti sutartį ir atlyginti tiesioginius nuostolius.
Kai panaudos sutartis sudaryta ir panaudos davėjas sužino apie nustatytus daikto trūkumus, jis turi teisę nedelsiant pakeisti netinkamos kokybės daiktą analogišku tinkamos kokybės daiktu. Panaudos davėjas nėra atsakingas už tuos perduoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu. Taip pat neatsako už tuos trūkumus, kurie panaudos gavėjui buvo žinomi iki sutarties sudarymo arba kuriuos panaudos gavėjas turėjo pastebėti daikto perdavimo arba jo apžiūros ar išbandymo metu, kai buvo sudaroma panaudos sutartis.
Jeigu žala padaroma tretiesiems asmenims naudojant daiktą, kuris buvo perduotas pagal panaudos sutartį, atsako panaudos gavėjas. Tačiau panaudos gavėjo atsakomybės klausimas keliamas tik tada, jeigu jis neįrodo, kad žąla atsirado dėl panaudos davėjo ar asmens, kuriam tas daiktas perduotas panaudos davėjo sutikimu, tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.639 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.640 str. galioja draudimas sulaikyti pagal panaudos sutartį gautą daiktą. T. y. panaudos gavėjas neturi jam perduoto daikto sulaikymo teisės, išskyrus atvejus, kai panaudos davėjo prievolė pasireiškia dėl daikto išsaugojimo būtinų ir neatidėliotinų išlaidų kompensavimu.
Specializuojasi civiliniuose ginčuose, garbės ir orumo gynime, paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Dlaw orientuojasi į paprastų žmonių problemas. Į kiekvieną situaciją žiūrima labai rimtai, nes mažų problemų tiesiog nėra. Nesutelkus viso dėmesio, kad ir į nesudėtingą teisinę problemą, ji gali pavirsti į didelę ir reikšmingą. Dlaw nesistengia išmanyti visų teisės šakų, o orientuojasi į tam tikrų srities žinių gilinimą, o dėl šio požiūrio laimi tik klientas. Plačiau: www.dlaw.lt
