2019-ieji atnešė įstabią žinią Ukmergės krašto gyventojams, minintiems Deltuvos žemės 800 metų jubiliejų. Po keleto metų paieškų pagaliau surastas neeilinis, 1468 m. kovo 5 d. Romos bažnyčios pergamentas, popiežiaus Pauliaus II bulė. Seniausias žinomas rašytinis, originalus Ukmergės krašto dokumentas, leidžiantis kur kas geriau pažinti istoriją, Deltuvos žemės įvykių raidą po krikščionybės įvedimo. Kuomet ją ir kitas žemes bei dvarus valdė didikų Valimantaičių-Kęsgailų giminė.
Pasirodo, jos atstovas, didžiojo kunigaikščio karys Stanislovas Sudivojevičius, didiko Sudivojaus Valimantaičio sūnus, priėmęs krikščionybę, Deltuvoje pastatė naują (ankstesnė – 1444 m.) švč. Trejybės bažnyčią. Negana to, 1467(8) m. iškeliavo į tolimą Romą pas popiežių su prašymu suteikti Deltuvos parapijoje išpažįstantiems Romos bažnyčios liturgiją Švč. Trejybės ir Žolinės atlaidus. „Kad gautų Dievo malonių krikščionys, gyvenantys tarp totorių ir pagonių“, o šie, kaip ir jis, greičiau atsiverstų į krikščionybę.
Perdavęs popiežiui prašymą ir sulaukęs atsakymo, Stanislovas į tėvoniją sugrįžo su apaštališkuoju palaiminimu, Romos popiežiaus bule, Deltuvos parapijai suteiktais Švč. Trejybės ir Žolinės 7-erių metų atlaidais. Pakylėtas tęsė geruosius darbus – 1471 m. prisidėjo prie mūrinės Šv. Jurgio bažnyčios statybų Kaune, Vilniaus diecezijos Minsko paviete, fundavo ir Švč. Trejybės koplyčią Vilniaus katedroje.
Tai kas gi tas tikėjimą pakeitęs Deltuvos bažnyčios statytojas Stanislovas? Profesorius, habil. dr. Kšištofas Pietkievičius (Krzysztof Pietkiewicz) studijoje „Kęsgailos ir jų latifundijos iki XVI a. vidurio“ (1982 m.) nurodo, kad jis buvo Vilniaus diecezijos (vyskupijos) karys Stanko, po krikšto gavęs Stanislovo vardą. 1464-1476 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero I Jogailaičio dvaro maršalka, Gardino vietininkas (1470 m.) ir Trakų vaivada (1478 m.). Kad mirė 1480 m. neturėdamas palikuonių, palaidotas Vilniaus katedroje.
Šiandien nėra tiksliai žinoma, kada Romos popiežiaus Pauliaus II bulė atsidūrė Vilniaus diecezijoje, kiek laiko pragulėjo Deltuvos bažnyčios archyve ir kitur? Aišku viena, kad XX a. pirmoje pusėje ja buvo naudojamasi. „Lenkiškuose inventoriuose“ ir „Starožytna Polska“ esančios žinios apie Deltuvos bažnyčios pastatymą 1678 m. yra neteisingos“, – Žemaičių vyskupui Juozapui Skvireckui 1923 m. rašė bažnyčios klebonas, kunigas Jonas Šurna. „Tam aiškiai prieštarauja bažnyčios archyve iki šiai dienai užsilikusi Popiežiaus Pauliaus II bulė“. Ir klebonas Šurna buvo teisus. Nei 1784 m., nei 1830 m. ar 1850 m. Deltuvos bažnyčios inventoriuose Romos bažnyčios pergamentas neminimas.
Įdomu, kada gi bulė iš Deltuvos klebonijos pateko į Kauną? Tikėtina, kad 1950-aisiais, kuomet, nebe pirmus metus prie sienos rėmę kleboną Joną Oželį, Ukmergės apskrities vykdomojo komiteto partorgai, nusprendė galutinai juo atsikratyti. „(…) Turėsiu Deltuvą apleisti ir važiuoti į pačią prasčiausią parapiją“, – guodėsi Kauno arkivyskupijos valdytojui kunigas Oželis. Tiesa, užmačios nepavyko. Parapijos bendruomenės palaikomas klebonas liko tęsti Dievo tarnystės Deltuvoje, apkrautas prievolėmis, Religinių kultų reikalų Tarybos įspėjimais ir pan.
Džiugu, kad 1468 m. datuojamos popiežiaus Pauliaus II bulės ateitis, kaip niekad aiški. Ji keliaus į restauratorių rankas, bus atnaujintos sutrūnijusios dalys. Lotyniškas tekstas bus išverstas į lietuvių, lenkų ir kitas kalbas. Na ir galiausiai, pergamentas bus pristatytas 800 metų švenčiančiai Deltuvos žemės bendruomenei, visuomenei.
Almanacho ESKIZAI redaktorius Vytautas Česnaitis
