Tris sūnus auginanti aktorė žada: naujasis spektaklis, įsiliesiantis į „Urvinio žmogaus“ šeimą, taps šiltu, moterišku ir mamišku vakaru, kurio metu bus dalinamasi istorijomis apie vaikus, vyrus, aplinkinius ir, žinoma, pačias unikalias bei nepakartojamas supermoteris, kurios sugeba viską suspėti.
G. Latvėnaitė į spektaklį visų pirma kviečia mamas – tiek naujai jomis tapusias, tiek seniai auginančias vaikus, tačiau pabrėžia, jog naujasis spektaklis aktualus visiems. „Jei spektaklis ne apie tave – vadinasi, jis yra apie tavo draugę arba mamą. Vyras pagalvos: „O, tai apie mano žmoną“, o jaunas vaikinas sakys: „O ne, nejau tai mano būsima žmona? Tai atrodo visai šauniai!”. Pasistengsiu, kad žiūrovai mano personažą pamiltų, o mamos norėtų tokiomis būti“, – lūkesčiais dalinasi aktorė. Anot jos, svarbiausias spektaklio elementas – jo gyvumas: G. Latvėnaitė teigia, jog „Urvinėje mamoje“ neegzistuos ketvirtoji teatro siena, o ji pati norės pabendrauti su žiūrovais – nebūtinai tiesiogiai juos kalbindama, tačiau būtinai palaikydama akių kontaktą, stebėdama publikos reakcijas.
Stoti vienai prieš žiūrovus teatro kūrėjai nebėra naujiena – spalio mėnesį G. Latvėnaitė sukūrė vaidmenį monospektaklyje Vilniaus mažajame teatre. Teatro kūrėja neslepia: vaidinti vienai – didelis iššūkis, ir po pirmojo spektaklio ji nebuvo tikra, ar dar kartą taip drąsiai žengtų šiuo keliu. Vis dėlto praėjus premjerai aktorė suprato turinti pakankamai jėgų būti scenoje viena ir drąsiai priėmė „Urvinės mamos“ iššūkį. „Šio spektaklio žanras visai kitoks – jis pramoginis, linksmas, tačiau taip pat – sudėtingas, nes niekada iki šiol nesu kūrusi stand-up komedijos. Gal įvardinti „Urvinę mamą“ kaip stand-up žanro kūrinį skamba labai drąsiai, tačiau esu tikra, jog būtent šis žanras geriausiai apibūdina tai, ką žiūrovai pamatys scenoje. O kol kas mes dar esame ieškojimų kelyje“, – pasakojo aktorė.
Spektaklio veikėja – daugiavaikė mama – drąsiai prisipažįsta kartais besijaučianti išprotėjusi. Saviironijos nestokojanti urvinė mama apie motinystės pamišimą kalba atvirai, be pagražinimų ir nė neketindama slėpti savo netobulumų. G. Latvėnaitės lūpomis jos personažas svarsto: „Kartais aš jaučiuosi išprotėjusi, bet aš ne visą laiką buvau išprotėjusi. Kai ištekėjau ir susilaukiau vaikų, truputį išsikrausčiau iš proto. Būdama dvidešimt kelerių metų buvau graži, tačiau dabar esu sena ir nebegraži, nes turiu tris vaikus.“
Aktorė pastebi, jog taip save nuvertindama jos vaidinama veikėja geba tuo pat metu iš to pasijuokti. „Ji sako: „Aš jaučiuosi išprotėjusi“. O kaip mes bijome tai pasakyti… Mes išvis labai bijome reikšti savo jausmus. Namuose jaučiamės kiek laisviau, tačiau net būdamos su savo draugėmis ar kitur viešoje erdvėje bijome reikšti savo emocijas, parodyti reakcijas. Atrodo, kad esame tarsi kažko išgąsdinti; o juk patiems būtų daug geriau, jei išmoktume savo jausmus išreikšti, ir būtume visomis prasmėmis sveikesni“, – svarsto G. Latvėnaitė bei priduria, kad svarbiausia yra nebijoti atsikratyti rėmų – būtent tokią žinią publikai siunčia jos personažas. Aktorė taip pat pastebi, jog susilaukus vaikų kartais lengva nepastebėti, kaip tampama mažomis mergaitėmis, žaidžiančiomis su lėlėmis.
„Neretai mums tik atrodo, kad esame suaugę. Jei pasiklausytume, kaip kalbame, suprastume, jog esame tie patys penkiamečiai – tepasikeitė situacijos ir intonacijos… Svarbu pasijuokti ir iš to, iš mažų kasdienių kivirčų, kuriuose esama savotiško grožio – tai yra tikras gyvenimas. Žavu net ir tai, kad ryte su antra puse susipykai dėl ne ten padėtos šakutės ar per garsaus arbatos siurbčiojimo – o juk tikroji to bereikšmio pykčio priežastis yra noras parodyti, kad tau tiesiog trūksta dėmesio“, – pamąstymais dalinasi menininkė. Ji taip pat pabrėžia, jog savo vidinį vaiką galima kuo puikiausiai įtraukti į auklėjimo procesą: vietoje bandymo viską surikiuoti pagal taisykles yra daug prasmingiau pasiduoti žaidimui, įjungti fantaziją ir retsykiais tapti savo vaikų bendraminčiais.
Paklausta, kaip besisukant dinamiško šeimyninio gyvenimo karuselėje tvirtai išlaikyti galvą ant pečių, G. Latvėnaitė yra visiškai užtikrinta: svarbiausia – planuoti savo laiką ir nepamiršti skirti jo sau. Trijų sūnų mamai pasilengvinti kasdienybę padeda organizuotumas ir dienotvarkė, kurią ji prilygina darbo grafikui; pasak aktorės, į vaikų auginimą kartais žiūrint kaip į darbą savo laiką galima susidėlioti daug prasmingiau, o atžaloms užmigus lieka laiko atsipalaiduoti ir pačiai. Nors gyvenime save galėtų pavadinti organizuota mama, etikečių klijuoti Gintarė neskuba ir nesutinka, kad tėvus galima lengvai skirstyti į griežtesnius ar „minkštesnius“. „Per vieną dieną aš galiu išgyventi visą eilę skirtingiausių emocijų. Tiesa, ne kiekvienas ir ne visuomet tai pamatome, nes ne visi esame įpratę save stebėti – bet nereikia pamiršti, kad visi viduje esame nepakartojamai įvairūs. Aš būnu visokia, kaip ir mano herojė – šiame spektaklyje ji būna ir griežta, ir jautri, ir meluojanti; yra graudžių momentų su džiaugsmo ašaromis dėl savo vaiko, o taip pat – akimirkų, kuomet veikėja tampa išprotėjusi ir pati elgiasi tarsi vaikas.
Nė vienas iš mūsų nesame vienodi, ir būtų geriausia, jei neklijuotume etikečių. Bent jau aš stengiuosi to nedaryti“, – teigia aktorė. Ji taip pat pabrėžia, jog visuomenė kelia didžiulius reikalavimus – moteris turi būti ir supermama, ir superžmona, ir superdukra. Tiesa, tai lygiai taip pat taikoma ir vyrams, o šie reikalavimai vis dar skirstomi pagal lytis. G. Latvėnaitė su tokiu nusistovėjusiu požiūriu nesutinka ir mano, jog metas atsikratyti įsitikinimo, jog buitis ir vaikų auginimas visų pirma turėtų gulti ant moters pečių: „Kai girdžiu, jog moteris privalo daryti tą, o vyras – aną, paprašau man parodyti knygą, kurioje tokios taisyklės surašytos. Pokalbis taip ir baigiasi – šios taisyklės neegzistuoja, tėra paprasčiausias bandymas vieni kitus įstatyti į rėmus. Tai visiškai nereikalinga! Geriau gyvenkime taip, kaip mano herojė – atsikratykime rėmų ir nebijokime kartais būti netobuli“.
Parengė Agnė Vidugirytė
