Vėlyvas sekmadienio rytas prie Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos: nors dar tebekvepia rytmečiu, tolumoje už miesto saulė jau kyla į giedrą dangų ir spaudžia lengvas šaltukas.
Čia susirinkę jaunieji pėdsekiai, jų biologijos mokytojas Tadas ir pėdsekės mama Danutė ruošiasi žygiui. Pasitikrinę, ar visi turi pirštines, kepures, dėvi tinkamą avalynę, tinkamai apsirengę, taip pat ar visi yra geros nuotaikos ir nusiteikę nuotykiams, tuoj pat sėda į automobilius ir pajuda Dukstynos miško link.
Netrukus prasideda ir ilgai lauktas žygis. Automobilius palikę stovėjimo aikštelėje prie kapinių, kertame kelią Kaunas-Zarasai-Daugpilis. Savaime suprantama, žygį pradedame „apsiginklavę“ ryškiaspalvėmis, šviesą atspindinčiomis liemenėmis, nes esame atsakingi už savo pačių ir kitų saugumą – norime būti matomi. Juk einame pro pat muitinės pareigūnus, kurie stabdo ir tikrina didžiausius automobilius – sunkvežimius.
Vos įėję į mišką, už kelių žingsnių pastebime, kad čia kažkas gyvena. Štai lapė grakščiu, lėtu žingsniu, smalsaudama kažkur nukeliavo, o štai čia dvi stirnos neskubėdamos nubrido, palikdamos ryškias sniego vilkimo žymes, pakeliui pakapsčiusios sniegą ir kažką paskanavusios. Stebėdami aplinką vorele einame toliau, tačiau kažkas pajudina šaką, ir sniegas krenta už apykaklės – suskamba aiktelėjimas ir šūktelėjimas – brrrr šalta! Tačiau kaip žiemą be sniego ir pokštų?
Pasakodami, klausdami ir stebėdami aplinką, keliaujame toliau. Netrukus prieiname guolį, kuriame atsikapsčiusi sniegą ant miško paklotės šiltai gulėjo stirna. Nusileidę žemyn į eglyną, iš karto aptinkame šernų pėdsakus, o vos už kelių žingsnių ir voverės pėdsakus bei maitinimosi žymes: sniege puikuojasi eglės kankorėžių „graužtukų“, žvynelių bei skristukų likučiai. Apžiūrėję pėdiname toliau ir pastebime poros šernų lovas. Apžiūrėjome ir jas, nufotografavome, iš ryškių pėdsakų išsiaiškinome, kad šernų būta trijų. Traukiame toliau. Eidami miško keliuku aplinkui stebime tai lapės, tai stirnų pėdsakus. O netrukus nusišypso laimė pamatyti šuoliais keliuką kertančias dvi stirnas. Dar keliasdešimt metrų paėję keliuku, pasukame Šventosios upės link. Besimėtydami sniegu, prieiname klevą, į kurį šernas kasėsi šoną. Į poilsio vietą prie upės mus vėl palydi voverės pėdsakiukai sniege.
Štai ir poilsio vieta, kaip priklauso, su stalu ir suolais. Įsitaisę pasistipriname, atsigeriame šiltos arbatos, nusifotografuojame ir traukiame toliau, nes mūsų laukia laužo kūrimas naudojantis titnagu ir skeltuvu, keptos dešrelės ir desertas – ant laužo šildyti-kepti zefyriukai. Prie Aukštųjų krantų judame paupio keliu, kur mus lydi įvairiausių paukščių balsai: tai kėkštas kažką šaukia, tai ilgauodegių zylučių būrelis šnekučiuojasi, tai didžioji zylė joms iš toliau atitaria. Prieiname vietą, kur apsistojame ilgėliau – tęsiasi sniego karai ir kitos šėlionės, renkame malkas, ruošiamės kurti laužą. Paruošę laužo guolį, skeliame skeltuvu į titnagą ir gaudome kibirkštį į paruoštukę (anglinę medvilnę). O jeigu ji būtų sudrėkusi? Kaip tada? Juk degtukų neturime (pamiršome automobilyje). Nuskambėjo pasiūlymas grįžti paimti, bet tuo tarpu atskilusi kibirkštis po trečio bandymo pagaunama ant anglinės medvilnės, ir bendromis pastangomis pūsdami turime ugnį. Gerai pakūrentas laužas tiko ir dešrelių kepimui, ir zefyriukų šildymui.
Pasistiprinę, susitvarkę aplinką (susirinkę šiukšles, užgesinę ugnį), traukiame paupio taku iki paskutinio žygio taško. Čia vėl pašėlioję su sniegu, bendromis pastangomis miško šiukšlintojui iš šakų, lapų, viržių, spyglių, eglės šakelių sudėjome užrašą NEŠIUKŠLINK!
Apibendrinę dienos žygį, supratome, kiek pasisėmėme patirties: įkopėme į dvi kalvas, nuo vienos nusileidome, užtrukome penkias valandas ir įveikėme apie 6 kilometrus. O svarbiausia – kiek sužinojome.
Biologijos mokytojas Tadas Petrikas
Senamiesčio pagr. mokyklos informacija
