Praėję metai garsiausiam rajono tautodailininkui Rimantui Zinkevičiui buvo ypatingi. Sukurti darbai, vadovavimas rajono tautodailininkams, surengtos tautodailininkų darbų parodos – kasdienybė. Tačiau praėjusiais metais Rimantas Zinkevičius tapo rajono Garbės piliečiu, dalyvavo nacionalinėje medžio drožėjų darbų parodoje, skirtoje dievdirbio Liongino Šepkos 110-osioms gimimo metinėms ir L. Šepkos vardo premijai laimėti ir buvo pripažintas geriausiu Lietuvos medžio drožėju. Apie visa tai ir kalbamės su rajono Garbės piliečiu, tautodailininku Rimantu Zinkevičiumi.
R. Zinkevičius 2017 metais išrinktas rajono Garbės piliečiu. Ar Jums tai svarbu? – paklausėme tautodailininko. R. Zinkevičius atsakė, kad tai „paglosto širdį“, matant, kad žmonės įvertino veiklą. Tačiau tada pradedama galvoti, ar esi vertas būti Garbės piliečiu, vardas įpareigoja, „nes pajunti didesnę atsakomybę, esi skatinamas daryti dar daugiau, aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje“. Taip pat pareikšti nuomonę aktualiais ir svarbiais klausimais, prisidėti prie sprendimų, aptarimų. „Ar, tiesiog, būti savo miesto piliečiu“, – sako R. Zinkevičius.
R. Zinkevičiaus visuomeninė veikla pasižymi ir tuo, kad jis nuo 1981 metų vadovauja rajono tautodailininkams. Tai ilgiausiai dirbantis visuomeninės organizacijos vadovas. Pats tautodailininkų vadovas mano, kad jį jau seniai reikėjo perrinkti, reikia kito jauno, energingesnio žmogaus, kuris pradėtų dirbti kitaip. Jam pačiam norisi dirbti kūrybinį darbą ir neturėti kitų rūpesčių, būti laisvam nuo visų problemų. Bet naujo vadovo kol kas nėra.
Toks nuolatinis darbas, pastangos ir darbo kokybė duoda savo rezultatus. R. Zinkevičius jau buvo apdovanotas dviem „Aukso vainikais“ ir 2017 metais gavo antrą Liongino Šepkos premiją. „Aukso vainiku“ įvertinami geriausi tautodailininkai, o L. Šepkos premijos – svarbiausias medžio drožėjų apdovanojimas. Rajone kito, tiek pasiekusio, tautodailininko nėra. Tik Valentinas Butkus vienais metais yra gavęs L. Šepkos premiją.
Paklaustas kada pradėjo kurti, R. Zinkevičius prisiminė, kad drožti pradėjo jau tada, kai rankoj galėjo laikyti peilį. „Pamenu, kaip mažiukas, pasiėmęs paprastą sviestinį peilį ir jį pasigalandęs, kaime pas dieduką nusipjovęs liepos šaką drožiau kareivėlius. Tada buvau gal koks šeštokas“, – pasakoja tautodailininkas. Prieš tai bandyta iš molio lipdyti įvairias vazas, lėkštes. „Norėjau keramiku būti“, – prisimena R. Zinkevičius.
Kadangi Ukmergėje dailės mokyklos nebuvo, būsimasis tautodailininkas nuo šeštos klasės gyveno Vilniuje pas dėdę ir lankė tenykštę dailės mokyklą, kurioje baigė dvi klases.
Į tuometinio Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo keramikos studijas R. Zinkevičius iš karto neįstojo. Todėl teko lankyti medžio apdirbimo paruošiamąją grupę, papildomai mokytis piešimo ir tapybos ir ruoštis stojamiesiems egzaminams. Ir po metų įstojo į medžio drožybos studijas.
S. Žuko technikumą tuomet vadino tautodailininkų kalve, nes čia buvo mokoma, kad kūryboje reikia remtis liaudies dailės palikimu. Mokiniams tuomet buvo rodomo albumai, kuriuose buvo pavaizduoti senieji liaudies drožiniai. Tačiau nebuvo jokių religinių – kryžių, koplytstulpių, skulptūrų darbų. „Labai stipraus ideologinio spaudimo nebuvo“, – prisimena R. Zinkevičius.
„Baigęs technikumą pasidarai brandesnis, pradedi daugiau matyti, domėtis. Taip savaime pradėti kurti kryždirbystės, dievdirbystės darbai“, – sako tautodailininkas. Kurti šiuos darbus skatino ir žmonės. „Žmogus prašo rūpintojėlio. Kadangi drožti mokėjau, komponavimas buvo aiškus, beliko išsiaiškinti, kas tai yra rūpintojėlis“, – prisimena R. Zinkevičius. Tačiau sovietiniais laikais tokių prašymų buvo labai nedaug.
61 metų tautodailininkas, kalbėdamas apie ateitį, atskleidė, kad sau pačiam palinkėjo padaryti sudėtingą darbą – sukurti skulptūrinę grupę Lietuvos 100-mečiui.