Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Algirdas Amšiejus daugeliui yra pažįstamas kaip charizmatiškas, viešojoje erdvėje patarimų ir aštrių komentarų nešykštintis sodininkas profesionalas. Ir į garsiosios Tado Ivanausko Obelynės (Kauno r.) kaimynystėje A. Amšiejaus įkurtą medelyną kiekvieną pavasarį neatsitiktinai traukia minios, čia ieškančios aukščiausios “prabos” vaismedžių sodinukų ir žinių, kaip juos auginti. O štai ką tik ASU Agronomijos fakulteto studentai A. Amšiejui suteikė Metų dėstytojo titulą. Ir, kaip tai bestebintų, ne už agronomijos ar kitų šiuolaikiškam žemės ūkiui aktualiausių dalykų, o už bitininkystės dėstymą. Nes, kaip tvirtina pats doc. A. Amšiejus, be bičių Lietuvoje nebūtų nė duonos.
„Tikrai nerašau studentams dešimtukų už nieką. Priešingai – veikiau esu šioks toks „kirvis”. Bet juk baigę aukštąsias mokyklas visi dažniausiai ir prisimename reiklius, bet įdomiai dėsčiusius dėstytojus. O bitininkystė yra tokia sritis, kad pasakoti apie ją nuobodžiai būtų tiesiog neįmanoma„, – kalba A. Amšiejus, svetingai praverdamas ASU laboratorijos, kurioje ant palangės įkurdintame avilyje žiemiškai tingiai dūzgia keliatūkstantinė bičių armija, duris. Į klausimą, ar tokia kaimynystė tikrai nekelia pavojaus, pašnekovas su šypsena pripažįsta, kad vasaros pabaigoje iš tiesų „kai kam būna prasčiau”, kai nuo medaus apsunkusios bitės iki trečiojo pastato aukšto neįstengia pakilti.
„Bitininkystės situacija Lietuvoje šiuo metu, sakyčiau, yra katastrofiška. Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla. O esamų bitininkų amžiaus vidurkis – 78 metai. ASU Agronomijos fakultete bitininkystė yra viena privalomųjų disciplinų, kituose fakultetuose – pasirenkamasis mokslo dalykas. Todėl ir stengiuosi jaunimą „užkabinti”, nes pats turiu ne tik teorinių žinių, bet ir daugiametės praktinio darbo patirties. Tiesą sakant, studentų lankomumo niekada nežymiu. Kartą, pamenu, paskaitos metu esu tyliai akimis suskaičiavęs „galvas”. Paaiškėjo, kad auditorijoje jų vos ne dešimčia daugiau negu sąraše. Klausiu, kaip čia išeina? O studentai juokiasi, kad jiems tiesiog įdomu, todėl laisvu laiku ir ateinantys pasiklausyti„, – savo darbo rezultatais džiaugiasi dėstytojas,
O pasiklausyti apie bites iš tiesų yra ko. Pašnekovas su šypsena pasakoja, kad vaikinams studentams, remdamasis bičių pavyzdžiu, laikas nuo laiko primenantis ir seną patarimą “nebūti tranais”, nes priešingu atveju rudenį teks mirti iš bado. Mat bitės žiemą tinginiaujančių savo vyriškos giminės gentainių nemaitina, o išmeta iš avilio.
Amšiejaus teigimu, nerasi nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos nelygu žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tinginės, vienų higiena nepriekaištinga, kitos – apsileidėlės. Ir bitininko tikslas šiuo atveju su visomis šeimomis užmegzti „socialinį dialogą”, paprašyti „elgtis padoriai”. Kitaip tariant, visų avilių spiečių elgesį reikia stengtis suvienodinti, nes tik tuomet darbe galima taikyti tam tikrą sistemą. Žodžiu, geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir pareigūnas. Svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai pamiršti visas savo problemas. Priešingu atveju spiečiaus nesuvaldysi”, – kalba pašnekovas.
Amšiejus save vadina bitininku eksperimentatoriumi, kuriam sunešto medaus kiekiai nėra svarbiausias bitininkavimo tikslas. „Tuos bičiulius, kurie išnaudoja bites ir vasarą specialiai vežioja į rapsų laukus, vadinu „medaus žmonėmis”. Bet juk rapsai – techninė kultūra! O aš esu selekcininkas, išvedinėju bičių linijas, kurios natūraliai būtų darbščios ir taikios. Turiu 7 anūkus ir nė vieno jų nėra sugėlusios mano laikomos bitės. Tiesa, sykį pačiam yra kliuvę, mat vežant pilną avilį duobėtu kaimo keliuku, šis sulūžo. Ir bitės, suprantama, supyko. Jei būčiau automobiliu nuvažiavęs toliau, kaimo gyventojus jos būtų užkapojusios. Laimei, netoliese buvo upelis, tad sėmiau rankomis kranto molį, išsitepiau juo veidą, rankas ir bites susigaudžiau”, – ne vieną skaudų dūrį kainavusį nutikimą prisimena pašnekovas.
Amšiejus pripažįsta, kad bitininkystė kaip verslas, iš kurio būtų galima pragyventi, yra sunkus ir rizikingas. „Tarkime, po lietingos pernykštės vasaros daug kas manęs teiraujasi, kodėl bitės sunešė tiek mažai medaus. O aš tokiu atveju klausiu: „Kiek kartų pats ežere maudeisi?” Paaiškėja, kad kartą arba nė vieno. Tai kaip iš lietaus bitės galėjo medaus prinešti? Daržoves, esant reikalui, galima palaistyti ar pridengti, o bitės 100 proc. priklausomos nuo gamtos. Žymusis mūsų bitininkas Justinas Straigis yra suskaičiavęs, kad jos Lietuvoje vidutiniškai skraido 117 dienų per metus. Tad tik tokiais metais, kai oro sąlygos bitėms leidžia skraidyti 140 dienų, medų suka visi, kas turi bent avilį„, – aiškina bitininkystės žinovas.
Į klausimą, ar tiesa, kad kartu su nektaru ir pavojingų cheminių medžiagų parnešančios bitės į avilį gentainių nėra įleidžiamos, pašnekovas pateikia vienareikšmį atsakymą: tikrai taip. Tačiau, pasak jo, šiuo metu yra žemės ūkyje naudojamų fungicidų, kurie bitėms tiesiogiai nekenkia, todėl šių medžiagų vabzdžiai neatpažįsta. „Tokie chemikalai labiausiai pavojingi bičių palikuonims, nes lervutės yra ypatingai jautrios ir jos su jokia chemija absoliučiai nesugyvena. Galbūt ne visi žino, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas, taigi ir užterštas teka tiesiai į jos žarnyną. Tad jeigu pati bitė tesveria 100 mlg, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė ją pražudo. Galbūt ne visi girdėję ir tai, kad kai bitė receptoriumi paragauja užteršto maisto, automatiškai užsidaro jos gerklė. Įsivaizduokime, žmogus paragauja kokio “greitmaisčio” ir paukšt – jo gerklė užsidaro. Beje, dar vienas bičių ypatumas – jos visą žiemą avilyje nesituština ir jų kūno svoris dėl to padidėja perpus. Joks žmogus tokios būklės nepakeltų”, – bičių organizmo pranašumus komentuoja pašnekovas.
Amšiejus pastebi, kad anksčiau neatsitiktinai kiekviename ūkyje buvo laikoma bičių, mat žmonės suprato, kad be jų derliaus negausi. „Dabar girdžiu, kad Lietuvoje trūksta įvairių kultūrų sėklų. Stambieji ūkininkai jau prašo bitininkų į jų valdas atvežti bičių. Todėl nuolat kartoju: jei ūkininkaujate, tai ir bitininkaukite”, – ragina pašnekovas.
Kaip patyręs bitininkas vertina vis garsesnius pasisakymus, kad medų valgyti nėra sveika? Žodžių į vatą nelinkęs vynioti A. Amšiejus teigia, kad taip nusikalbėti gali tik mažai proto turintis žmogus.
„Aš tokiais atvejais klausiu, kaip mano organizmui gauti, pavyzdžiui, rutino, kad kraujagyslės nekalkėtų? Gerti tabletes? Bet juk tai absurdas! Toks kiekis rutino kaip šaukšte medaus yra 200 tablečių„, – skaičiuoja pašnekovas, rodydamas jo studentų nuragautus pačių įvairiausių rūšių medaus stiklainiukus.
Amšiejaus teigimu, svarbiausia, kad vartojamas medus būtų natūralus, nekaitintas. „Ant užsienietiško medaus stiklainio niekada nerasite “medaus šokio”, t.y. marmurą primenančio kelių atspalvių ornamento. Nes užsienyje medus dažniausiai yra kaitinamas. O šio proceso metu jis išskiria nuodingą medžiagą – oksimetilforfurorą. Dėl to ES direktyvose ir nurodoma, kad vaikams iki 5 m. amžiaus medaus duoti negalima. Mat oksimetilforfuroras sukelia alergiją. Užsienyje medus iš pradžių pilamas į statines, o vėliau kaitinamas, nes sukietėjusio jo nepakaitinęs iki 50 laipsnių, į stiklainius neišpilstysi. Tad jei statinė sveria 300 kg, kiek laiko reikia kaitinti, kad viduje esanti masė suskystėtų? Ogi 3 – 4 paras„, – piktinasi bitininkystės žinovas. Tačiau, pasak jo, galima netgi patiems pasigaminti sveiko, natūralaus kreminės konsistencijos medaus. Tačiau tą daryti reikia ne žiemą, kai medus stiklainyje yra virtęs „plyta”, o tada, kai jis tik pradeda kristalizuotis.
„Gliukozės kristalai turi didelius spyglius, panašius į žmogaus rankų pirštus. Pabandykite juos nulaužti, kai jie stipriai susikabinę – tikrai nepavyks. O ankstyvą rudenį šiuos kristalų spyglius galima lengvai nulaužti netgi paprastu virtuviniu maišytuvu. Tam tereikia 2 – 3 vakarus iš eilės, pavyzdžiui, kad ir maišant tešlą blynams, porai minučių elektrinį įrankį panardinti ir į medų. Ir visą žiemą turėsime jo kreminio bei puikaus”, – pataria A. Amšiejus ir ragina mėgautis natūraliu, sveiku lietuvišku medumi.
Aleksandro Stulginskio universitetas\asu.lt
