Kovo 11-oji minima stovykloje prie Siesarties

Valstybines šventes galima minėti ne vien iškilmingomis kalbomis ir apdovanojimais. Minėti galima ir rengiant sau patiems įdomius renginius. Prieš penkerius metus trys draugai – Andrius Baltrušaitis, Audrius Dabužinskas ir Tomas Pečiūra nusprendė kovo 11-ąją sutikti gamtoje, prie laužo.

Taip prie Siesarties paruošė stovyklavietę. Žiemą ten niekas neatvažiuoja, o ir vasara tai sunkiai prieinama vieta. Lengvais automobiliais privažiuoti neįmanoma, tik visureigiais. Kadangi ją galima priplaukti Siesartim, stovykla naudojasi ir baidarėmis plaukiantys keliautojai. T. Pečiūra sako, kad smagu, stovykloje palikus puodą ar šaukštą, po metų atvažiavęs vėl juos rasti. Matosi, kad daiktais buvo naudotasi, bet viskas palikta.

Palaipsniui tokios išvykos tapo tradicija. Taip mininčių kovo 11-ąją skaičius palaipsniui augo. Dažniausiai prie Siesarties važiuoja ne daugiau 15 žmonių, daugiausia – vyrai. O atvažiavusios žmonos su vaikais – pavalgo košės, pabūna, padainuoja. Tačiau nakvoti nelieka. Kiekvienais metais dalis stovyklautojų keičiasi, siekiama pritraukti jaunimo. Todėl kartu stovyklauja ir 13-15 metų amžiaus jaunuoliai. T. Pečiūra sako, kad būrys stovyklautojų nėra uždaras ratas, bet atvykstančius jie renkasi. Svetimų vaikų jie neima, nes nesinori likti atsakingam prieš jų tėvus.

Tačiau ir negalintys dalyvauti stovykloje, ryšius su stovykla palaiko. Šiais metais du nuolatiniai stovyklautojai išvyko į Kolos pusiasalį, į žieminį žygį motociklais. T. Pečiūra juokavo, kad kadangi jie ten, o širdis – čia, reikėjo susiskambinti. Stovykloje telefoninio ryšio nėra, todėl naktį reikėjo lipti ant kalno, ieškoti ryšio. Susiskambinus, vieni kitiems siuntė linkėjimus, kartu giedojo himną.

Košę stovyklautojai patys verda. Jos užtenka visiems, maitintis sausai daviniais dar neteko. Ir nakvoja po atviru dangumi. Paklaustas apie šaltį, T. Pečiūra pasakoja, kad kai naktį buvo 12 laipsnių šalčio, ryte produktus reikėjo kapoti kirviu. Naktį būna šalta, bet budintis pastoviai kūrena laužą.

T. Pečiūra pabrėžia, kad stovykla nemilitarizuota. Tokia tapti ir nesirengiama. Yra daug sukarintų organizacijų – skautai, šauliai, kurios gali daryti tą patį. Ir daryti didelę stovyklą – sudėtinga, nes taip tampi atsakingas už žmones, juos sunku sukontroliuoti.

Į stovyklą vežamasi tris vėliavas. Pirma veždavosi vieną trispalvę, po to pradėjo vežtis ir Ukmergės vėliavą. Šiais metais į stovyklą keliavo ir Ukmergės karo istorijos klubo vėliava. Nes dalis stovyklautojų – klubo nariai.

T. Pečiūra pasakoja, kad stovykloje jie turi pasidarę indėnišką pirtį. Iš Siesarties pririnko akmenų, juos sukrovė į krūvą. Po jais sukuriamas laužas. Akmenims įkaitus, virš jų užmetamas tentas – gaunasi improvizuota pirtis. „Ant akmenų užpilus vandens, nuo karščio net ausys raitosi. Po to malonu pasivolioti sniege“ – sako stovyklautojas. Tačiau pastaruosius du metus jos nekūrė – nebeįdomu.

Ateityje planuojama įrengti geresnę stovyklą. Pastatyti stabilias palapines, gal išsikasti žeminę, o gal per Siesartį padaryti kabantį tiltą?

vilkmerge.lt

{dybanners}33{/dybanners}