Šiandien minime Tarptautinę kovos su skurdu dieną. Jos kontekste matome, kad Lietuva tapo šalimi, kuri yra nebeįdomi pati sau. Mūsų aukščiausi valstybės vadovai gali sau leisti nebematyti badaujančių ir skurstančių žmonių, prisidengti kosmetiniais 10 eurų siekiančiais pensijų ir 20 eurų – minimalios mėnesinės algos padidinimais. Aiškiai regime, jog šios priemonės nėra pakankamos ir negali mažiausias pajamas gaunančių jautriausių socialinių grupių žmonių išgelbėti nuo skurdo. Esame gilaus Lietuvoje tvyrančio skurdo ir nepaliaujamo gyventojų skurdinimo liudininkai. Kas prieš 30 metų, kovodamas už mūsų šalies laisvę, galėjo tikėtis, jog tapsime vieno juodžiausių laikotarpių po Nepriklausomybės atgavimo amžininkais.
Akivaizdus Lietuvos skurdinimas daugiau nei 1/3 mūsų piliečių privertė gyventi žemiau skurdo ribos. Lietuvių jau mažiau nei trys milijonai ir kas trečias iš jų nebesuduria galo su galu. Tai ypač aktualu regionuose, kaimuose bei miesteliuose – skurdo čia nebepaslėpsi, jis tapo normalia ir visuotine provincijos būsena. Tai, kas yra šnekama iš televizijos ekranų, ką rašo pseudo ekonomistai ir kuo giriasi politikai – neatitinka tikrovės. Dialogo tarp skurstančiųjų ir valdžios paprasčiausiai nėra.
Lietuvoje jau fiksuojama didžiausia Europoje infliacija, kuri viršija 5 proc. Oficialiai teigiama, kad tiek pat auga ir atlyginimai, tačiau tai netiesa. Kapitalui ir darbdaviams tarnaujanti žiniasklaida kasdien formuoja apgaulingą įvaizdį, kad viskas gerai ir padėtis yra kontroliuojama. Tačiau taip nėra – niekas nekontroliuoja ne tik didžiųjų prekybos centrų, energetikos, transporto monopolijų, bet ir paprasčiausių biudžetinių įstaigų.
Nedarbo lygis Lietuvoje išlieka neleistinai aukštas. Vien Kauno teritorinė darbo birža šiais metais fiksavo bedarbių skaičiaus augimą iki 8 proc., o tai yra beveik 5,5 tūkst. žmonių, kurie neturi teisės gyventi oriai, balansuoja ties skurdo riba. Visus juos slegia išgyvenimo Lietuvoje našta, kurią nusimesti gali tik emigruodamas. Atlyginimai neauga – jie mažėja. Tai galime patvirtinti iš kasdieninės profsąjunginio darbo praktikos.
Susidaro įspūdis, kad pagrindinis šios Vyriausybės uždavinys – kiek įmanoma labiau susiaurinti profsąjungų teises ir taip jas privesti prie su(si)naikinimo ribos. Lietuvos politikai itin naiviai mano, jog atėmus profsąjungų teises, įvyks stebuklas – lyg pamojus burtų lazdele savaime išnyks ir visos socialinės problemos, kurias profsąjungos vienintelės ir stengiasi spręsti. „Sandrauga“ pabrėžia, kad tik tamprus valdžios socialinis dialogas su profsąjungomis ir labiausiai pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis gali padėti mums atsispirti nuo skurdo ir emigracijos dugno. Net ir šiandien, minint Tarptautinę kovos su skurdu dieną, Trišalės tarybos posėdyje bus sprendžiamas klausimas dėl profsąjungų teisių susiaurinimo.
Reikalaujame Lietuvos valdžios imtis kardinalių ir esminių permainų mažinant skurdą, o ne trumparegiškai žvelgti į visą šalį apėmusią kritinę padėtį: kaip viduramžiais maras, taip šie laikai paženklinti emigracijos epidemijos. Vienintelis vaistas tam yra skurdo mažinimas, pagalba labiausiai šiandien skurstantiems žmonėms ir pažeidžiamiausioms socialinėms grupėms: minimalų atlyginimą uždirbantiems, neįgaliesiems, senjorams, bandančiam darbo rinkoje įsitvirtinti jaunimui.
Mes kreipiamės į politikus, ministrus, merus, tarybų narius, kad pirmiausia ir svarbiausia žmonėms yra būti pavalgius ir galėti oriai gyventi savo pačių šalyje, o ne dirbti juodus darbus užsienyje. Šiandien kiekvienas valdžioje esantis politikas turi atsakyti žmonėms, ką darė arba bandė daryti, kad socialinė atskirtis Lietuvoje būtų mažinama, skurdo šešėlis trauktųsi ir žmonės nebebėgtų iš Lietuvos.
Pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šalies pažangai būtinų reformų tėra tuščias susitarimas ir eilinė viešųjų ryšių akcija su atskirų profsąjungų atstovais, kuriuos pasirinko pati Vyriausybė. Primename, jog šiandien netylėti ir kovoti už orų gyvenimą mūsų šalyje kviečianti „Sandrauga“ vienintelė nepasirašė vergiško Darbo kodekso, kuriuo toleruojama socialinė neteisybė. Mitingas Tarptautinės kovos su skurdu dienai spalio 17-ajai paminėti – tai dar viena proga išreikšti protestą ir nesusitaikymą su Lietuvoje klestinčia skurdinimo politika.
Žmonės visoje Lietuvoje kaip ir išsivysčiusioje Europoje privalo burtis į profesines sąjungas. Tai vienintelis būdas kovoti ir apginti savo teises, kol Lietuvos valdžia išlieka kurčia ir akla akivaizdžioms socialinėms problemoms.
Kęstutis Juknis, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga”
