Vietoje įvado
2017 m. vieną saulėtą rugsėjo vidurio dieną aplinkybės mus – dr. Raimundą Kaminską ir prof. habil. dr. Gediminą Merkį atvedė į Ukmergę. Mūsų rūpesčiai netrukus buvo sutvarkyti ir apie pietus „du socialiniai veikėjai“ susivokė, jog turi šiek tiek laisvo laiko. Iš karto nulėkėme į vietos kraštotyros muziejų.
Ramiai medituojančios muziejaus darbuotojos, pamatę potencialius lankytojus, paslaugiai sukruto. Susimokėję už bilietą (po 2 eurus „dūšiai“) gavome bilietėlius ir lydimi paslaugios vidutinio amžiaus muziejaus darbuotojos pasileidome po tuščias ekspozicijų sales ir korpusus… Muziejaus erdvės visiškai tuščios, nei vieno lankytojo.
Paklausėme savo gidės: „mažai lankytojų?“.
Atsakė: „ne, tikrai ne, muziejus lūžta nuo lankytojų, nuolat ateina, mokiniai….“. Mes empatiškai linktelėjome galvomis, be abejo, sutinkame, kad muziejus lūžta nuo lankytojų.
Ukmergės muziejaus įdomybės, artefaktai ir staigmenos
Dauguma Lietuvos muziejų, ypač provincijoje, yra tušti. Tušti, nereiškia – prasti. Mes nevisada įvertiname tą paveldą ir dvasinį turtą, kurio klodai guli kiekviename Lietuvos provincijos/periferijos muziejuje, nemokame sustoti, susikaupti ir perskaityti mums mūsų protėvių siunčiamos žinios…
Maloniai nustebino ir Ukmergės kraštotyros muziejus (Kęstučio a. 5 ir Pilies g. 7). Kiekvienas sociologas ar kitas socialinis tyrinėtojas, bet truputį yra istorikas-mėgėjas. Atrodo, kas, koks vietinio muziejaus eksponatas begalėtų nustebinti „istorikus mėgėjus“?
Pirmą kartą sužinojome, kad Lietuvoje, Ukmergės krašto apylinkėse buvo toks laidojimo būdas, kaip palaikų skandinimas ežero dugne, apkrovus juos akmenimis… Žinojome, kad degino, kad laidojo žemėje su žirgais ir netgi pilkapius pylė, jau krikščionybės laikais didikus sarkofaguose ir kriptose laidojo, bet kad ežero dugnan ir akmenimis…
Muziejuje pribloškė autentiški, restauruoti XIX a. lietuviški koplytstulpiai iš Ukmergės krašto apylinkių. Įspūdingas jų dydis, sumontuoti jie net iš trijų segmentų.
Tarpukario Lietuvos istorijos, įvairių anuomet veikusių visuomeninių organizacijų ir judėjimų tyrinėtojas Raimundas prie vieno muziejaus stendo pradėjo tiesiog šokinėti iš nuostabos. Aptiko 1930 m? „Voldemarininkų draugijos“ ženkliuką.
Sako, negali būti, nes tuo metu A. Voldemaras jau buvo patekęs nemalonėn, buvo A. Smetonos persekiojamas, negalėjo toji draugija tais metais viešai veikti ir dar savo ženkliuką išleisti? Nebent nelegaliai ženkliuką dalino… Mūsų gidė nieko negalėjo paaiškinti, tad Raimundas čia pat, prie ekspozicijos vitrinos, puolė skambinėti kitiems tarpukario žinovams, teirautis istorinių peripetijų, ginčytis dėl istorinių versijų…
Krauju nuplauta tautos gėda. Simbolinis bunkeris, kaip šių dienų pilietiškumo metafora
Viename iš muziejaus kambarių atkurtas pokario partizanų vadavietės požeminės slėptuvės interjeras. Kelios mūsų padarytos nuotraukos ir istorinio momento pajautimas mums abiems labai metaforiškas , nes abu esame savo rektorių neteisėtai išguiti iš savų universitetų… Išguiti todėl, kad buvome (ir tebesame) aktyvūs aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo nariai, viešinome piktnaudžiavimus, ieškojome teisybės…
Ir tada, pokaryje, vieni nuėjo kolaboruoti, kiti tylėjo ir stebėjo. O dalis visgi išėjo kovoti… Toji pasyvi daugumos tyla yra labai pragaištinga, pavojingesnė už kolaboravimą. Sentencija: „kad blogis triumfuotų, tereikia labai nedaug – kad gerieji žmonės nieko nedarytų…“. Panašu, kad bent jau P. Baršausko autokratinis rektoriavimas, paženklintas galimais neskaidriais ir užslaptintais sandoriais, įstatymu laužymu, ciniškiausių plagiatų serija, eina į pabaigą… Kova su tuo monstru trunka bemaž antri metai. Tie du kovos metai už akademinio žmogaus orumą, už tikrą universitetą ir yra mūsų simbolinis bunkeris…
Kažkas šiandien bando sumenkinti ginkluotą pokario rezistenciją, prilyginti ją trivivialiam banditizmui, kerštui… Pokario partizanus bandoma sulyginti vos ne su majoro A. Impulevičiaus baudėjų batalionu, nacių pavedimu masiškai žudžiusiu Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojus.
Neatmestina versija, kad pokario partizanų tarpe galėjo būti vienas kitas užsimaskavęs žydšaudys, individualaus keršto apakintas veikėjas… Šiaip jau Lietuvos partizanų kova buvo gerai organizuota, jei turėjo centrinį valdžios aparatą (beje, centrinio valdymo siekis iš dalies ir pražudė organizuotą rezistenciją).
Teritoriniu požiūriu pasipriešinimas buvo suskirstytas į apygardas, partizanai turėjo savo vadus, dažniausiai vietos inteligentus, buvusius profesionalius kariškius ar policininkus. Turėjo uniformas, karinę hierarchiją, statutą, taisykles, pasirodo, egzistavo net progrindinės partizanų rengimo mokyklos su savo mokymo programa, absolventais. Egzistavo karo lauko teismas kolaborantams ir prasikaltusiems saviškiams. Pavyzdinę tvarką liudija partizanų grupinės nuotraukos.
Žinome, kokiomis sąlygomis, kokiuose bunkeriuose gyveno, tačiau visi pasitempę, tvarkingi, gausiai ginkluoti, blaiviais žvilgsniais, giedrais veidais. Miško brolių kovos motyvas buvos kilnus ir šventas. Pokario partizanai krauju nuplovė mūsų tautos gėda, kuri kyla iš to, kad anuometinė šalies valdžia neparodė valios priešintis okupantui ginklu…
Ukmergėje stovi paminklinis akmuo pirmojo Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, 1945 m. sausio 12 d. žuvusio Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio miške kautynėse su NKVD kariuomene, atminimui.
Prie Ukmergės kraštotyros muziejaus fasado (Kęstučio a. 5) stovi senovinė patranka. Tai viena pirmųjų haubicų. Apie tai byloja aukštyn iškeltas vamzdis. Tokia patranka šaudavo ne tiesiai į taikinį, bet dideliu kampu aukštyn, į orą, tikintis, kad sviedinys nukris į priešo stovyklos teritoriją ir ten pridarys žalos. Anuometinė haubica šaudė iš metalo ar akmens nutekintais sviediniais, kurie savo viduje neturėjo sprogstamojo užtaiso. Žalos nedaug tegalėjo pridaryti, nebent pataikydavo teisiai kam nors ant galvos… Raimundui tai prisiminimai apie artilerijos meną, kadangi sovietmečiu teko tarnauti privalomoje karo tarnyboje artilerijos daliniuose….
Daugiau skaitykite: http://www.pozicija.org/laba-diena-ukmerge/
