Prieš metus, pagal neformalaus ugdymo programą ,,Šachmatai linksmai, išradingai ir aktyviai”, kilo mintis surasti visus Ukmergės piliakalnius.
Turėjome tris puikius žygius po Ukmergės rajoną, tačiau surasti visų piliakalnių tąkart nepavyko. Bet šachmatininkai užsispyrę ir ištvermingi, todėl pavasarį pasitikom su dar ambicingesniu projektu ,,Šimtas šachmatų partijų ant šimto Lietuvos piliakalnių”.
Iki Lietuvos šimtmečio paminėjimo norime užlipti ir iškelti Ukmergės vėliavą ant šimto piliakalnių. Turėjome keletą trumpų žygių ir radome dar nelankytus Ukmergės rajone esančius piliakalnius: Zujų, Sližių, Veprių, Saliečių.
Aplankėme keletą Jonavos, Anyksčių, Širvintų, Molėtų rajonuose esančių piliakalnių.
O liepos 26 dieną išvykome į vienos dienos kelionę nuo Ukmergės iki Sudargo, esančio pasienyje su Kaliningrado sritimi. Penkiolika šachmatų klubo ,,Juodasis rikis” narių leidosi ieškoti piliakalnių palei Neries ir Nemuno krantus.
Pirmiausia užsukome į pačiame Jonavos mieste esantį Laukagalių piliakalnį, dar vadinama Milžinų kalnu. Nors anksčiau Jonavos rajone lankyti piliakalniai buvo vieni geriausiai prižiūrimų piliakalnių, kiek teko mums matyti, tačiau esantis mieste buvo be nuorodų ir teko bristi per pelkes, aukštas žoles kol užkopėm į kalną.
Bet užtat pasukus palei Neries upę link Kauno neteko nei klaidžiai ieškoti nei bristi per žoles.Visur buvo nuorodos. Labai nustebino atokiau nuo pagrindinio kelio stūksantis Mažųjų Žinėnų piliakalnis. Tai ne tik kalnas, bet visas parkas pasivaiksčiojimui su nuostabiu vaizdu į Neries upę.
Toliau užlipome į Lepiškių, Šančių piliakalnius. Ir netoli Kauno vėl buvom nustebinti Lentainių piliakalnio grožiu. Nuo 30 metrų auksčio atsiveria labai gražūs Neries upės vaizdai. Piliakalnio viršūnėje įrengtas bunkeris. Lentainių piliakalnis pasižymi aikštelių ir terasų gausa, tad apylinkes galima apžiūrėti ne tik iš skirtingų vietų, bet taip pat ir skirtingų aukščių.
Kitas sutojimas buvo jau prie Nemuno Šakių rajone Kukarskės piliakalnis. Nors lengvai randamas , bet piliakalnis labai apaugęs ir didelio įspūdžio nepaliko. Tačiau toliau pasiekėm Sudargo piliakalnių kompleksą, kurį sudaro Žydkapių , Balnakalnio, Vorpilio, Burgaičių III, Pilaitės piliakalniai. Nors visi gerai žinome Kernavės piliakalnių grožį, tačiau čia buvome dar labiau nustebinti ir gamtos grožio ir infrastruktūros: įrengta daug pavėsinių, žaidimų aikštelė, tvarkingi tualetai . Todėl čia užsibuvome šiek tiek ilgiau ir pailsėti, ir papietauti, o vaikai pažaidė žaidimų aikštelėje. Viską apeiti neužtenka net valandos. O palaipiojus laiptais, kurie rodos veda į dangų, entuziazmas skubėti į kitus piliakalnius mažėja.
Toliau kirtome Nemuną ir užsukome pačiame Jurbarko mieste esantį Jurbarko piliakalnį. Piliakalnis tvarkingas, bet nuo jo nieko įspūdingo nepamatėme.
Nepraleidome progos aplankyti Panemunės ir Raudonės pilis, užlipome ir į jų bokštus.
Stipriai lyjant lietui kopėm į Veliuonos piliakalnius – Gedimino kapo kalną ir Ramybės kalną. Ir paskutinis dienos piliakalnis buvo Seredžiuje. Nors ir per liūtį ,bet į jį užlipti vertėjo. Seredžiaus piliakalnis labai didelis ir nuo jo atsiveria nuostabūs Nemuno vingiai.
Tai buvo penkioliktas piliakalnis per dieną bei keturiasdešimt penktas iš viso mūsų aplankytų piliakalnių.
Piliakalnių lankymas nėra tik užlipimas ant kalno, nes nesirenkam tik visiems gerai žinomų vietų, ieškom ir atrandam gražių ir visiškai visų užmirštų gamtos kampelių. O keliaudami susitinkam ir pakalbinam vietinius žmones. Jie mums papasakoja istorijas apie piliakalnius, kaip jie atrodė anksčiau, kokie vyko archeologiniai kasinėjimai ar kaip jie buvo naikinami sovietų valdžios. Tai ką išgirstam iš vietinių žmonių ir ką patys pamatome yra neįkainuojama patirtis ir žinios.
Virginija Savickienė
http://www.juodasisrikis.lt/jr/?page_id=2374
