Jau 10 metų su Ukmerge draugaujančio Latvijos Livani rajono meras Andris Vajvods ukmergiškius su švente sveikino lietuviškai.
Apie 20 nepriklausomybės metų kalbėjo paminklo atstatymui vadovavęs Juozas Daunys.
{youtube}CmH1fdBBYkk{/youtube}
Apdovanojus bėgikus, minėjimas parsikėlė į Kultūros centrą. Žmonėms užkandus spurgų bei susišildžius karštu sultiniu, minėjimas tęsėsi. Jo metu buvo apdovanoti Ukmergės istorijai nusipelnę žmonės, tautos atminties puoselėtojai – Juozas Daunys, Vytautas Vyčas, Vytautas Viliūnas, Robertas Paulauskas, Henrikas Gintautas, Gunaras Kakaras, Algirdas Vladislovas Karvelis, Juozas Strazdas, Vytautas Gipas.
Sveikindamas susirinkusius G. Kakaras minėjo, kad visoje visatoje kitos tokios Lietuvos nėra. Todėl reikėtu čia žmogų paskelbti didžiausia vertybe. Tylėdama salė išklausė K. Sajos laišką, kurį čia pateikiame visą:
Aš jiems atsakau: „O jūs tokios žiemos laukėte, kai visi pasaulio ekologai aliarmavo apie globalinį atšilimą?“
Taigi… Ne visada taip kepa roputė, kaip to nori bobutė. Aplink jos ugniakurą spiečiasi įvairaus rango nelabieji ir demokratijos demonai, suokiantys mums apie pinigus ir saldų gyvenimą, pabarstytą cinamonais. Bet visa tai kažkur ten, kur mūsų nėra. O čia – vien šaltis ir sniegas, kurio niekas nevalo… Kur nors nuvažiavęs parduotum savo kūną ir dūšią, bet vienam nuo šalčio automobilis neužsiveda, kitam teisės už girtavimą atimtos…
Yra toks senas liaudiškas posakis: lietuvis narna kaip šuo šakumą grauždamas. Gal toks narnėjimas vis jau geriau už vergišką uodegos vizginimą?
Pasidžiaukime nors tuo, kad, lygindami save su vis labiau keršėjančia Europa, išlikome maždaug tokie, kokie buvome. Iš tolo atrodom palši, bet ne šėmargi. Ateis pavasaris, sužaliuosime kartu su laukais. O vasarą atkutę prisiminsime kadaise laimėtą Žalgirio mūšį, nuo kurio priklausė mūsų valstybės išlikimas.
O juk narnančių tikriausiai netrūko ir tada. Ir aštuonioliktaisiais, po Vasario 16–osios, ir devyniasdešimtaisiais po Kovo 11–osios.
Kokie bebūtume, svarbiausia – būkime! Žiemkenčių krašto juodos duonelės valgytojai. Nors ir sakoma, kad duona – visur su pluta, ir visur grybai kirmija, bet mūsų duonelė – pati gardžiausia,
O grybai… Grybaujant svarbiausia – atskirti šungrybius. Ir pasidžiaugti, kad turim tokią gražią savo girią. O geriems vyrams, kantriems lietuviams, geroj girioj gera gerą girą gerti!
Po minėjimo susirinkusiems gerą nuotaiką dovanojo liaudiškos muzikos šventės „Grok armonika“ dalyviai – kapelos iš įvairių rajono vietovių. Šventė neapsėjo be jau tokiose šventėse įprastų Dėdėnytės (Kultūros centro darbuotoja Rasa Graužinienė) ir Agotėlės (Kultūros centro darbuotoja Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė).
Akimirkos iš renginio:
{besps}geles{/besps}
{besps}zmones{/besps}
{youtube}dqCM_wW9vXM{/youtube}
Jei nematote video, spauskite ČIA.
vilkmerge.lt
vilkmerge.lt nuotr.
Vasario 16-ąją šventė ir Siesikai. Nepriklausomybės dieną jie paminėjo prie Laisvės paminklo Siesikuose.
Onos Motiejūnienės nuotr.
Vasario 16-oji Taujėnuose
Taujėnų kraštas žymus savo istorija, kuri ir šiais laikais paskatina, mus taujėniškius, nepamiršti savo gimtinės šaknų, tęsti tradicijas, gaivinti ir puoselėti tautiškumą. Tautinis lietuvių atgimimas Taujėnuose prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Lietuviškas draudžiamas knygas platino vietiniai ir iš kitur atkeliavę knygnešiai. 1906 m. į Rusijos dūmą buvo išrinkti Taujėnų valsčiaus atstovai Antanas Smetona ir seniūnas Pūkas.
1919 m. Antanas Smetona išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. „Praeities dvasia ir praeities aukos įgalino mus atkurti savo nepriklausomą valstybę, o tos praeities ir šių dienų junginys turi paskatinti Lietuvos ateitį kurti taip, kad ji būtų gaji, ištverminga prieš visokius pavojus ir netikėtumus“ – tai prezidento A. Smetonos žodžiai, kurie labai tinka ir šiam laikmečiui, kuriais savo gyvenime vadovaujasi ne vienas lietuvis.
Lietuvos laisvė taujėniškiams visada buvo svarbi. 1928 m. Taujėnuose, Dariaus ir Girėno aikštėje, buvo pastatytas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas paminklas. Tarybiniais metais paminklas buvo nugriautas, tačiau 1989 m. taujėniškių geranorišku darbu, jis buvo atstatytas. Netoli šio paminklo stovi dar vienas paminklas, skirtas partizanams, žuvusiems už tėvynės laisvę. Turime dvarą, kuris taip pat yra dalis mūsų krašto istorijos. Veiklių savininkų Stackevičių dėka dvaras garsina mūsų kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
2010 m. Vasario 16 – ąją išėję į miestelio centrą pamatėme šventiškai pasipuošusį miestelį – pagrindinė gatvė buvo papuošta Lietuvos ir Taujėnų miestelio vėliavėlėmis, kurių pakabinimu pasirūpino Taujėnų miestelio bendruomenės pirmininkas Rolandas Janickas, prie kiekvienos miestelio gyventojo trobos plevėsavo Lietuvos vėliava. Pagerbėme visus kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę padėdami gėlių prie Taujėnuose esančių Lietuvos nepriklausomybės ir partizanams skirtų paminklų, uždegdami žvakutes ir giedodami Lietuvos himną. Miestelio bibliotekoje nuo vasario pradžios veikia literatūros ir kraštotyros darbų apie Taujėnų kraštą ( medžiaga rinkta 30 metų) paroda „Gimtinės praeitis – mūsų tautos tikrasis turtas“. Vasario 16 d. Taujėnų mokinių kapela „Ratatita“(vadovė mokytoja N. Janulienė), dalyvavo Ukmergės kultūros rūmuose vykusioje liaudiškos muzikos šventėje „Grok armonika“.
Dar viena puiki šventė – Užgavėnės vyko prie Taujėnų dvaro, kurią organizavo UAB „Taujėnų dvaras“, kultūros namai ir miestelio bendruomenė. Užgavėnės prie dvaro vyko pirmą kartą. Tai buvo nepakartojamas reginys, kai Žydelį muzikantą (A. Karvelį ) atvežė su mažu poni arkliuku Čigonėlė ( R. Galvonas), prie rūmų ilgą laiką karaliavo Kanapinis (mokytojas D. Kaplūnas), Lašininis (bendruomenės pirmininkas R. Janickas), Ubagėlė (renginių organizatorė J. Levickienė) ir dar visas būrys, persirengusių Užgavėnių personažais, vaikų ir miestelio bei aplinkinių vietovių gyventojų.
Susirinkusieji šoko, dalyvavo įvairiuose atrakcionuose, virvės traukimo Kanapinio ir Lašininio komandose, ragavo Lašininio dalinamų lašinių, bet, kaip ten bebūtų, Kanapinis paėmė viršų ir visi turėsime gyventi 7 savaites prisilaikant pasninko. Vaišinomės Taujėnų dvaro šeimininkių lauke kepamais blynais, deginome Morę. Po linksmybių lauke, Kanapinis visus pakvietė į Taujėnų dvaro salę pažiūrėti filmo „Park ‘ 79“, kuris buvo filmuojamas 2009 m. vasarą Taujėnų dvare.
Dvaro šeimininkė Vida Stackevičienė trumpai pristatė filmą, kurio filmavime dalyvavo ne vienas Taujėnų miestelio gyventojas. Papasakojo apie tai, kad buvo filmuojamas dokumentinis filmas, apie tai, kaip buvo kuriamas vaidybinis filmas „Park ‘ 79. Tai buvo Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vienas iš projektų. Žiūrovai turėjo galimybę, stebėdami dokumentinį filmą susidaryti vaizdą kaip yra statomi vaidybiniai filmai. O šis filmas buvo įdomus dar ir tuo, kad kūrybinė grupė susidarė iš 5 šalių (Belgijos, Danijos, Italijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos) scenaristų, režisierių, montuotojų, operatorių, garso režisierių ir aktorių, kurie tuo pačiu metu ne tik statė filmą, bet ir kūrė jam scenarijų.
Tarptautinių kino meno kūrybinių dirbtuvių „ Kai žmonės susitinka “, kuriamo filmo istorija prasideda pagrindinių veikėjų – anglės Elizabetos, italo Gvido, belgo Martino, dano Sunės išvykimu iš savo šalies į Lietuvą ir susitikimu Vilniaus oro uoste. Tikėjęsi avantiūriškos kelionės ir linksmai praleisto laiko, jiems nepažįstamoje šalyje. Bet vėliau jaunuoliai sužino esantys mokslinio eksperimento dalyviai. Kraupi žinia aukštyn kojomis apvertė jų gyvenimus. Veiksmas vyksta Taujėnų dvare, prabangioje aplinkoje, bei miestelio apylinkėse. Tai psichologinė drama. Taujėniškiams ji įdomi dar ir tuo, kad veiksmas vyksta Taujėnuose ir epizodinius vaidmenis atlieka nemažai Taujėnų miestelio gyventojų. Gal todėl salė vos talpino visus norinčius pažiūrėti šio filmo.
Vasario 16 – oji tikrai praėjo šventiškai ir linksmai. Smagiausia – tai, kad išmokome gyventi ir švęsti visi kartu, gera, kad turime veiklų ir viską gebantį bendruomenės pirmininką R. Janicką, mokantį suburti mus visus į vieną būrį ir raginantis prisiminti:„ Tėvynė Lietuva prasideda čia – nuo manęs ir tavęs, nuo mano ir tavo kiemo, nuo mano ir tavo Taujėnų“ .
Gražina Žukauskienė
