Vasario mėnesį Ukmergės kultūros bendruomenė ūžė dėl Kultūros centro galerijoje rodomos Lietuvos fotografijos klasiko Antano Sutkaus parodos. Tai buvo išties neeilinė paroda. Ir lygiai taip pat neeilinė fotografijos paroda atsidarė balandžio 19 d. „Vilkmergės galerijoje“, įsikūrusioje Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre (TVIC). Ukmergiškiams pristatome kauniečio Giedriaus Petrausko fotografijas.
Po žinomiausio Lietuvos fotografo galite susipažinti su kone mažiausiai (kol kas) plačiajai publikai žinomo fotografo darbais. Tačiau Giedriaus Petrausko talentas ir pasišventimas fotografijai nekelia abejonių, kad jie turės savo vietą ir savo svarbą Lietuvos fotografijos istorijoje.
Ši paroda – tai reta galimybė pamatyti „tikras“ – autoriaus rankomis, užtamsintoje laboratorijoje, prie blausios raudonos šviesos spaustas fotografijas. Nors skaitmeninė fotografija pradėta plačiai naudoti ne taip seniai, tačiau į mūsų gyvenimus ji įsiveržė energingai, kaip viesulas nušluodama iki tol buvusios fotografijos, dabar vadinamos analogine, net menkiausius pėdsakus. Ir nors išliko tas pats fotografavimo principas, tačiau nuotraukos atsiradimo procesas yra visiškai skirtingas. Tradicinė, „tikroji“, analoginė fotografija, šlapias procesas – tai vis terminai tam fotografiniam procesui, kada ne kompiuterio pelės paspaudimu į kompiuterio smegenis, bet rankomis į vonelę su ryškalais paleidžiama gamintis fotografija. Ji gaunama tokia vienintėlė, jai, kaip ir grafikos mene, galioja teisė vadintis ne kopija, bet originalu.
Paroda veiks iki gegužės 19-os dienos. Kviečiame užeiti, pasižiūrėti ir – įsižiūrėti!
Oksana Judakova, parodos kuratorė
Apie parodos autorių
1976 m. gimimo kaunietis Giedrius Petrauskas fotomeno niekur nesimokė. Tačiau nuo 2010 metų intensyviai ir nuosekliai tyrinėja, kaip 20 – 30-ies metų senumo fotojuosta fiksuoja žmogų, miestą, urbanistinį peizažą. Dirba savadarbe pinhole kamera. Šioje parodoje eksponuojamos fotografijos yra sukurtos sena rusiška FKD 13 x 18 cm formato medine plokšteline kamera.
Skaitmeninės fotografijos amžiuje į žmogų, naudojantį juostinį fotoaparatą, mes žvelgiame keistai, lyg jis gatvėmis vaikščiotų su antikvariniu muziejaus eksponatu. Tačiau šiais mobiliųjų telefonų fotografijos laikais, kai kiekvienas žmogus bent trumpam gali tapti fotografu, skelbdamas savo nuotraukas socialiniuose tinkluose, laikais, kai pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, vis dar yra entuziastų, kurie eksperimentuoja su juostiniais fotoaparatais negailėdami savo jėgų ir laiko ilgam ryškinimo procesui.
Vienas tokių žmonių yra fotografas G. Petrauskas, kuris savo darbais antram gyvenimui prikelia jau pamirštą piktorealizmo stilių. Jo fotografijose matomas šiam stiliui būdingas tapybiškumas, neryškus ir minkštas vaizdas. Menininko portretai, atlikti Kaune esančioje POST galerijoje, dvelkia mistiškumu ir kartais primena sapno kadrus: ore kybantis nežinomo žmogaus torsas, prie lango stovintis ir į mus žvelgiantis vaiduokliškas šešėlis ar beveidė moteris išryškėjanti patalpos tamsoje kartais gąsdina, o kartais vilioja prieiti arčiau. Portretuose vaizduojami žmonės atvirai pozuoja, jie žvelgia į mus stovėdami šalia paruoštų dekoracijų ar patogiai sėdėdami ant krėslo. Jų žvilgsniai sukoncentruoti į žiūrovą ar vienas į kitą, o kartais nukreipti į nežinomus tolius už kadro. G. Petrausko darbuose susilieja dabarties ir praeities akcentai. Į akis krenta šiuolaikinio pasaulio detalės: moderni apranga, aksesuarai, laisva modelio poza, tačiau pasirinktas fotografijų stilius mus klaidina primindamas senovę.
Piktorealizmas buvo vienas ankstyvųjų fotografijos stilių. Tačiau G. Petrausko kūrybos jau nebegalima lyginti su praeities kūrėjų, kurie savo darbais bandė atkartoti tapybą arba grafiką, ne tik temų plėtotės, bet ir formos atžvilgiu. Galiausiai buvo atsisakyta vaizduojamosios dailės kartojimų ir šiuolaikinė fotografija jau seniai atrado savitą kalbą bei tęsia paieškas kokybės ir estetinių sprendimų lauke. Keliaudami nuo vieno parodos kūrinio prie kito susiduriame su skirtingomis patirtimis ir požiūriais į gyvenimą, kurie atsispindi vaizduojamuose veiduose, sustingę žmonių žvilgsniai lyg bando sugauti mus šiose akimirkose, bandančius pasprukti. Toks intymumas fotografijose kiek primena humanistinę fotografiją, propaguotą vadinamoje „Lietuvos fotografijos mokykloje“ 1970-1979 metais, kai menininkų darbuose dominavo psichologizuotas portretas ir žmonių „dokumentavimas“. Fotografijų ritmas kinta nuo statiškų paprastų portretų iki jautrių grupinių fotografijų, nuo, iš pirmo žvilgsnio, paprastų žmonių iki pasirodymui pasiruošusių aktorių ir meninkų. Pats Giedrius, paklaustas kodėl pasirinko fotografuoti portretus, teigia: „Tai yra žmonės, kurie pritraukė mano dėmesį savo menine energija arba kūrybine energija. Dauguma jų yra vienos ar kitos srities kūrėjai. Kūrėjai – menininkai“.
Šiais laikais tarp menininkų galima pastebėti tendenciją grįžti prie senųjų kūrybos stilių. Vis dažniau galerijose atsiranda analoginės fotografijos pavyzdžių. Šie stiliai yra savotiškai nostalgiški, jie primena laikus, kai fotografija buvo galima aklai pasitikėti, nekeliant klausimo ar tai, kas vaizduojama, yra tikra. Juk tai, kas nufotografuojama paspaudus mygtuką, iškart yra išsaugoma negatyve nesuteikiant galimybės menininkui įsiterpti ir pakeisti vaizdo. Nors G. Petrauskas nėra vienintelis kūrėjas, propaguojantis senuosius fotografijos stilius Lietuvoje, jo darbai išsiskiria jautrumu ir savotiška žmonių dokumentacija. Šiuose savo darbuose fotografas, regis, stengiasi sugauti pačias žmonių sielas ir jas subtiliai atskleisti visam pasauliui.
Karolina Vitulskytė
