1951 metais sovietinei valdžiai nugriovus ir užkasus paminklą, valdžia stengėsi ištrinti jį iš žmonių atminties. Toje vietoje buvo įrengtas fontanas, paminklas kariui, vėliau – Vėliavnešiai.
Vis labiau grąžinant tautos atmintį, kilo idėja atstatyti ir paminklą. Sąjūdžio rajono taryba sudarė paminklo atstatymo grupę ir prasidėjo darbai. Svarbiausiu žmogumi, atstatant paminklą tapo Juozas Daunys – Ukmergės 2-os kelių statybos valdybos vyriausias inžinierius.
J. Daunys pasakojo, kad žmonės atsiminė, kaip paminklą griovė, užkasinėjo. Buvo žinoma, kad aikštėje prie savivaldybės tebeguli užkastos dvi obelisko dalys. Todėl 1988 metų spalio mėnesį kreiptasi į tuometinį Vykdomąjį komitetą, su prašymu leisti atstatyti paminklą. Valdžia spalio 19 dieną sudarė komisiją paminklui atstatyti. Tačiau viską organizavo Sąjūdis. Dar prieš atstatymą buvo vykdomos žmonių apklausos, ieškoma medžiagos kaip paminklas atrodė.
J. Daunio teigimu valdžia į Sąjūdžio norą atstatyti paminklą reagavo šaltai ir atsargiai, nes dar nebuvo aišku ar pasieksime Nepriklausomybę. Tačiau labai nuoširdžiai padėjo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Liepuonis. O kiti valdžios atstovai dar bijojo, bet specialiai netrukdė.
Kol sprendėsi reikalai su valdžia, užšalo. Todėl darbų 1988 metų pabaigoje pradėti negalėjo. Žiemą, padedant muziejui, ieškota medžiagos apie paminklą. Ir kai tik atšilo, kovo mėnesį, prasidėjo darbai.
Pradedant darbus miesto centre įvyko trumpas mitingas ir kartu su miestiečiais aikštėje pradėtos lupti plytelės. Kasinėta kastuvais ir ekskavatoriumi. Kadangi viso obelisko valdžia negalėjo nugriauti, todėl jį sulaužė į dvi dalis ir skirtingose vietose užkasė. Darbininkai vieną obelisko dalį surado labai greitai. Bet antros dalies paieškoti teko ilgiau – žmonės vis nurodydavo netikslias obelisko dalies užkasimo vietas. Ją rado prie Vykdomojo komiteto laiptų.
J. Daunys prisimena žmonių geranoriškumą atstatant paminklą. Tiek paprasti žmonės, tiek organizacijos neatsisakydavo padėti. Reikiamas medžiagas pastarosios veltui atveždavo į vietą.
Senas obelisko dalis atstatyti buvo galima, tačiau postamentas buvo sutrupintas jį griaunant. Todėl postamentą teko statyti iš naujo. Reikėjo naujai gaminti ir bareljefą. J. Daunys pasakoja, kad prieškarinis bareljefas buvo nevykusiai padarytas, cementinis, negražus. Todėl į pagalbą buvo pakviestas dailininkas Erikas Varnas. Jis bareljefą, kuris lietas Taline, sukūrė iš vario lydinio.
Ant paminklo kabojo lentos. Jas išsaugojo du ukmergiečiai – Rapolas Diečkus ir Fišeris. Vyrai dirbo įstaigoj, kuriai buvo pavesta griauti paminklą. Griovimo išvakarėse R. Deičkus nuėjo prie paminklo ir nulupo Vytį ir vieną smulkesnę lentelę. Sekančią dieną kilo triukšmas, kur dingo lentelės. Vėliau R. Diečkų ištrėmė į Sibirą. Prieš tremtį jis lenteles paslėpė. O atstatant paminklą jas grąžino. Didesnė lentelė išlieta paminklo atstatymo metu. Jos tekstą sąjūdiečiai atkūrė pagal senas nuotraukas.
Į atstatomą paminklą buvo įmūryta kapsulė su dviem laiškais. Vienas – kopija seno, dar tarpukarinio rašto, kitas – parašytas sąjūdiečių.
Taip ant obelisko atsirado reljefinis Vytis herbiniame skyde. Ir lenta su įrašu: „Šis Laisvės paminklas pastatytas/ Vilkmergės visuomenės aukomis 1930/ Vytauto Didžiojo metais paminėjimui/ 12 metų Lietuvos nepriklausomo/ gyvenimo sukaktuvių/ Pastatytas rūpesniu Lietuvai pagra/ žinti Draugijos Vilkmergės skyrius”. Obelisko dešinės pusės įrašas nurodo kada, kas paminklą nugriovė ir kada jis atstatytas, kairės pusės – kas atstatyto paminklo projekto autoriai ir kas jį atstatė.
J. Daunys prisimena, kad planuojant atstatyti paminklą buvo galvojama gal jį atstatyti miesto parke, arba gal paguldyti nuolaužas ir jas užkonservuoti. Nes nebuvo aišku kur dėti centre stovėjusius Vėliavnešius. Taip manė valdžios. Tačiau Sąjūdžio pozicija buvo tvirta – paminklas turi būti toje pačioje vietoje. Sąjūdiečiai tuomet juokavo, kad Vėliavnešius reikia pastatyti ant ratukų. Ir valdžia tegul juos vežioja kur nori.
nuotr.
