Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė? Ar turėtų sunerimti tėvai matydami, kad vaikai užuot draugavę vėl paskelbė vienas kitam karą? Apie taiką ir karą namuose kalbamės su psichologe Ieva Šuipė, kuri šia tema skaitys pranešimą konferencijoje „Atsakinga tėvystė“, vyksiančioje kovo 25-26 d. „Litexpo” centre.
Netikra taika gali būti pavojingesnė
Pirmas dalykas, kurį turėtų padaryti tėvai – susitaikyti su mintimi, kad konfliktų yra kiekvienuose namuose, jie kyla ir kils. „Galbūt vienose šeimose jų pasitaiko mažiau, kitose – daugiau, bet iš esmės konfliktai tarp brolių ir seserų yra visiškai normalus dalykas. Viena vertus, taip yra dėl to, kad kai šeimoje gimsta antras vaikas, vyresnėliui pasireiškia nesaugumo jausmas. Jis mato mažylį esant mamai ar tėčiui ant rankų, jam galbūt atrodo, kad dabar kitas vaikas gauna daugiau dėmesio ir meilės – o juk mums evoliuciškai susiformavęs noras būti mamos ir tėčio dėmesio centre ir taip apsisaugoti nuo pavojų. Konkurencija mums yra natūralus, gamtos duotas jausmas, savisaugos instinktas norint išgyventi“, – aiškina I. Šuipė.
Antra vertus, konfliktai tarp vyresnių vaikų atskleidžia skirtingus jų norus ir poreikius, o tai vėlgi yra visiškai normalu: tėvams tik tenka užduotis išmokyti vaikus tuos poreikius susiderinti ir konfliktus išspręsti. „Svarbiausia, nereikėtų vaikų bausti už jų tarpusavio konfliktus. Jei vaikas bijos pasakyti, kad jo nuomonė kitokia nei brolio ar sesers, tikėtina, kad jis užslopins savyje daug neigiamų jausmų, o tokia tariama idilė, kai vaikai nedrįsta išreikšti tikrų savo poreikių, nenaudinga niekam, nė vienam iš vaikų. Be to, bausmės didina priešiškumą tarp vaikų. Tad pirma taisyklė galvojant, kaip mokyti vaikus konstruktyviai spręsti konfliktus ir jų išvengti, yra bendras pozityvus auklėjimas ir sveikas, stiprus, pozityvus ryšys tarp tėvų ir vaikų“, – sako psichologė.
Vyresnis vaikas – ne auklė
Kitas svarbus aspektas, jei tėvai nori prisidėti prie gerų savo vaikų tarpusavio santykių – niekuomet jų nelyginti ir nepaversti vyresnio vaiko mažesniųjų aukle. Be to, reikia stengtis nebūti kurio nors vieno iš vaikų pusėje. „Kartais tėvai sako: tu vyresnis, turi būtinai nusileisti mažiukui, nes jis negali palaukti – to neturėtų būti. Tėvai gali apibūdinti situaciją, kokia ji yra, paaiškinti, bet negalima stoti į vieno iš vaikų pusę. Taip pat mums, tėvams, labai svarbu įsisąmoninti, kad vyresnėlis neturi pareigos prižiūrėti mažylį. Jis gali padėti, mes galime jam pasiūlyti, tuomet, jei padeda, būtinai turime tuo pasidžiaugti, padėkoti, bet tai nėra jo privaloma rolė“, – aiškina I. Šuipė.
Nereikėtų ir galvoti, kad palyginimas su geriau besimokančiu, tvarkingesniu ar kitokiomis geromis savybėmis pasižyminčiu broliu ar sese privers kitą vaiką pasitempti. Kaip tik gali nutikti priešingai. „Būna, sako, pasižiūrėk, kaip gerai mokosi tavo sesė, kodėl tu taip negali. Arba atvirkščiai: kokia tu tvarkinga mergaitė, kaip norėčiau, kad ir tavo brolis būtų bent per pusę tiek tvarkingas. Toks lyginimas visiškai neskatina vaikų, o tik kuria neigiamus jausmus vienas kito atžvilgiu ir net sukelia pyktį ant tėvų. Kitas dalykas, gerajam vaikui tampa sunku, nes jis jaučia didelį spaudimą išlikti tuo geruoju, o sesę ar brolį palikti „blogiečio“ vaidmenyje: kaip kitaip jis užsitikrins tą savo tolesnį vertingumą? O „blogiukas“ irgi skatinamas likti dar blogesnio vaidmenyje, jo visiškai neskatina keistis. Išeitis paprasta – kalbėti apie tai, kas mums patinka ar nepatinka vaiko elgesyje, neminint jo brolio ar sesers“, – pataria I. Šuipė.
Ryšį kurti galima nuo mažens
Net labai besistengiantys tėvai negali garantuoti, kad broliai ir sesės puikiai sutars ir taps draugais. Tačiau yra daug patarimų, kaip nuo pat pradžių galima jiems padėti kurti teigiamą ryšį. „Tėvai gali kalbėti vaikui apie kito vaiko reakcijas. Pavyzdžiui, galima pasakyti, ar pastebėjai, kaip broliukui patinka, kai tu prie jo prieini, kaip jis tau šypsosi, kaip jam smagu turėti vyresnį brolį ar sesę. Net jei tas mažylis nemoka kalbėti“, – mažas gudrybes atskleidžia psichologė.
Taip pat reikia pasidžiaugti gerais vaikų santykiais, ne tik sudrausminti, jei jie pykstasi. „Labai naudinga pastebėti, kai vaikai gražiai sutaria. Mes dažnai atkreipiame dėmesį tik tada, kai vaikai konfliktuoja. Tada vaikai gali norėti ir toliau pyktis, nes mato tokiu būdu atkreipiantys tėvų dėmesį. O juk galime pastebėti, kai jie gražiai elgiasi: nebūtinai stipriai kištis, bet pakomentuoti, kaip smagu, kai jūs taip gražiai sutariate. Arba pasakyti, ar matei, kaip gera tavo sesei, kad pamokei užsirišti batukus. Jei pastebėtume patys ir paskatintume pačius vaikus pastebėti, kada vieno elgesys turi teigiamos įtakos kitam vaikui, pamatytume, kad tai tikrai padeda“, – įsitikinusi I. Šuipė.
