Piliakalnių metais, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, būrys vepriškių nešini trispalve ir Veprių vėliava, ėjo žygin į naujai atrastą Veprių piliakalnį.
Piliakalniai – tarsi mūsų žemės metraščiai, turtingas pažinimo šaltinis, juose kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos. Lietuviai nuo seno labai vertino laisvę. Kunigaikštis Margiris sakė, jog laisvė brangesnė už gyvybę. Būtent tai prisimename lemtingais valstybės istorijos momentais. J. Basanavičius rašė, kad lankant ir tyrinėjant piliakalnius, sutvirtėjo jo lietuviškumas.
Senąjį Veprių piliakalnį naujai atrado 2015 m. biologas Darius Stončius. Šis piliakalnis žymi tikruosius XIV a Veprius. 1384 m. Vytauto Marburgiečio kronikoje minima Veprių pilis, kryžiuočių sugriauta, ginant ją žuvo 120 gynėjų.
Lengvai įveikę netolimą atstumą įkopėme į piliakalnį, kurio šlaitų aukštis 8-12 m. Pirmiausia apsidairėme po piliakalnio aikštelę, radome nuo antrojo pasaulinio karo išlikusius apkasus, apsamanojusius didingus ąžuolus. Uždegėme ugnį pagerbdami protėvių dvasias, sustoję į tautinėmis juostomis apjuostą ratą, sugiedojome Tautinę giesmę. Sveikinimais ir įžvalgomis dalijosi Veprių seniūnė Dalė Urbonienė, muziejininkas Kęstutis Žentelis. Daug emocijų ir entuziazmo suteikė paslėptų lobių ieškojimas.
Gurkšnodami karštą žolelių arbatą svajojome apie atrastą naują vietą poezijos skaitymams, nedideliems susibūrimams. Sutvarkius piliakalnio aikštelę, įrengus laiptelius užlipimui pritaikyti lankytis turistams. Ant senojo piliakalnio skambėjo dar ne viena daina, ilgai netilo džiaugsmingas šurmulys.
Mes džiaugėmės, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną aplankėme ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolį, tarsi susitapatinome su senojo piliakalnio gynėjų dvasia, ryžtu kovoti už laisvę.
KC Veprių filialo vedėja Rasa Šimonienė
Autorės nuotr.
