Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto auloje vykusioje atviroje paskaitoje „Ar politinė etika = politinei moralei“ Seimo narė, ekonomistė, politikė, publicistė Aušra Maldeikienė samprotavo, kas yra politinė etika ir moralė, kas yra politikas ir ar patys rinkėjai supranta, kas yra politika?
Pasak A.Maldeikienės, politikos erdvėje nuolat atsigamina politikos ir teisės, moralės ir teisės, etikos ir etiketo santykis, tiesa, kuris gali būti ramus, papildantis, o kartais — konfliktiškas ir eliminuojantis tą ar kitą sąryšio pusę.
Moralė dažniausiai suprantama kaip dorybių plėtros laukas, etika. Vis dėlto klausimas, ar tai, kas teisėta, visada paklūsta moralės normoms, buvo ir yra aktualus.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje rinkėjai gana ramiai reaguoja, kai politikas gyvena iš niekada viešai nedeklaruotų pajamų, jie sutinka su atviru politiku melu, net biudžeto lėtų švaistymu, bet tuo pačiu metu reikalauja, kad politikai būtų etiketo virtuozai“, – svarstė politikė. Jų galvose mokėjimas derinti kojinių spalvą ir kalbėti ramiu balsu yra gerokai didesnė dorybė, nei Konstitucijos priesakų laikymasis.
„Politikas turėtų būti tas, kuris sau asmeniškai taiko griežtesnes moralės normas. Jis jokiu būdu negali pakliūti į situacijas dėl neaiškių deklaracijų. Kita vertus, politiko reikalas yra keisti visuomenės moralines nuostatas, jis turėtų atskleisti naujas moralinio mąstymo problemas pačiai visuomenei“, – kalbėjo A.Maldeikienė.
Visi politikai skirtingi, kaip ir visuomenė, bet apie 40 procentų Seimo narių, įsitikinusi A.Maldeikienė, tikrai žino, kas yra moralė, ir ja vadovaujasi.
Klaidingas politikos supratimas
Rinkėjai į seimą išrenka simpatiškus kandidatus, neįsigilinę į jų ateities veiksmų planą. Žadama spręsti visuomenei opiausias problemas, pavyzdžiui, didinti atlyginimus, tačiau nepateikiama aiški strategija, kaip to bus siekiama.
A.Maldeikinė mano, kad „tauta nereikalauja paaiškinti, kokiu būdu bus sprendžiamos problemos, jai tereikia parodyti, kad turi nosinę, kuria nušluostysi jos ašaras“. Iš ko išausta ta nosinė – tiesos ar melo – nebesvarbu.
„Žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, – dėsto Seimo narė. Ateina į Seimą politikos nesuprantantys žmonės, kurie atvirai aiškina, kad jie dar tik mokysis. Tokiu atveju paskubomis priimami sprendimai, neįsigilinus į jų pasekmes ateityje, todėl neefektyviai sprendžiant vieną bėdą, užsimezga kita socialinė kilpa, ir valstybė patenka į užburtą ratą“.
„Po rinkimų nerealūs pažadai dingsta, bet naivu tikėtis, kad tie, kurie dalino neįgyvendinamus pažadus ir maitino žmones svajonėmis, generuos naujas idėjas. Piliečiai iš Seimo tikisi veiksmų, bet kokie tada turi būti veiksmai? Ar tai sėdėjimas posėdžiuose ir nuolatinis balsavimas priiminėjant įstatymus, į kuriuos net techniškai įsigilinti neįmanoma, nes tam neskiriama jokio laiko?“, – sako A. Maldeikienė.
Ir priduria: „Politikas yra tas, kuris geba įžvelgti problemą ir pamatyti kelis jos sprendimo būdu, įtikindamas visuomenę ir rinkėjus, kad jo siūlomas kelias duos didžiausią viešąją naudą“.
Kokia politika turėtų būti iš tiesų?
„Dabartinės Lietuvos politikos tylus vidinis konfliktas tame, kad didelė dalis visuomenės galvoja, jog politikai yra tie, kurie aptarnauja biurokratinį aparatą ir įstatymų kūrimo procesą“, – tikina politikė.
„Visuomenei atrodo, kad politikas nedirba savo darbo, jei daug klausinėja apie įvairių įstaigų veiklą, norėdamas sužinoti, ar ten viskas sąžininga“.
Seimo narė įsitikinusi, kad politikai visų pirma ir turėtų organizuoti diskusijas, išsakyti savo poziciją svarbiais valstybei klausimais. Klausimai, kurie aktualūs visiems, pirmiausia visuomenės turi būti suvokti, o vėliau jos ir svarstomi, sprendimo galios nepaliekant mažam „išrinktųjų“ būreliui.
„Seimo nario darbas yra mąstyti, susitikinėti su žmonėmis, formuluoti problemas, parodyti viešųjų problemų ištakas ir siūlomų sprendimų pliusus ir minusus, jų poveikį visoms susijusios visuomenės grupėms. Mažiausiai, ko rimta visuomenė gali tikėtis iš politiko, tai tuščio beprasmio rankų kilnojimo, kuris didžia dalimi dabar ir vyksta Seimo salėje“.
„Argi protinga manyti, kad tas, kuris niekam netrukdo, nieko neklausinėja, yra tinkamas politikai? Be abejo, ne. Politiko darbas galvoti apie prasmes ir apie visuomenės ateitį, o ne mechaniškai kilnoti rankas, itin dažnai net pačiam nesuvokiant už ką realiai jis tą ranką kelia“, – teigia A.Maldeikienė.
Kauno technologijos universiteto informacija
